Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos KLASCO generaliniam direktoriui Valentinui Greičiūnui Valentino diena miela ir reikšminga ne tik kaip įsimylėjusiųjų šventė. Vasario 12-ąją kompanijos vadovas šventė 70-metį, o šiandien sukanka ketveri, kai jis ėmė vadovauti vienai didžiausių uosto įmonių.

Meilė atnešė atradimų

– Tokią dieną – tiek sukakčių. O ar meilė jus lydėjo visą gyvenimą?

– Žinoma, kaip be jos? Trys pagrindiniai dalykai mano gyvenime visada išliko stabilūs – meilė šeimai ir mano žmonai, meilė sportui, meilė mano miestui. Štai per sportą daug gerų dalykų pasiekiau. Taip pat ir pažintį su žmona. Jaunas būdamas buvau krepšininkas. Mūsų pažintis – ne šokiuose, o sporto varžybose. Ji buvo medicinos sesuo ir aptarnaudavo sporto varžybas, o aš aktyviai sportavau. Ji taip pat žemaitė. Kvailoms išmonėms man nebuvo laiko, trejus paskutinius metus mokykloje krepšinį žaidžiau Lietuvos moksleivių rinktinėje, dalyvavau sąjunginėse spartakiadose. Meilė krepšiniui tikrai buvo. Pirmojoje vidurinėje, dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija, buvau išrinktas mokyklos sporto kolektyvo vadovu. Vėliau įstojau į Kauno politechnikos institutą. Tačiau dėl ligos studijas teko nutraukti. Vis dėlto 1965-aisiais baigiau Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą ir įgijau inžinieriaus statybininko specialybę.

– Kokia buvo jūsų pažintis su žmona?

– Irena, baigusi Platelių mokyklą, įstojo į Klaipėdos medicinos mokyklą ir dirbo fizkultūros dispanseryje. Taip vienas kitą ir pamatėme. Iki vestuvių labai gražiai draugavome. Šią vasarą bus 47-eri, kai mes kartu. Kiekvienas metas turi savų pliusų ir minusų. Kartais praeina sunkus laikas ir galvoji: o kas gi ten tokio nutiko, gal ypatingų rūpesčių net nebuvo. Mes tuokėmės jauni, man buvo 23-eji su puse, žmonai 21-eri su puse. Dieną – darbas, vakare – studijos ir dar sportas. Nebuvo kada blaškytis, susituokėme, gimė dukra, vėliau sūnus. Jos reikia klausti, ar netrūko mano dėmesio jai. Tačiau kompensuoti tikrai stengdavausi. Kol vaikai mokėsi mokykloje, atostogas visada leidome kartu. Toli nenuvažiuodavome, daug metų atostogaudavome Nidoje.

Amžius moko išminties

– Tačiau šis amžiaus tarpsnis taip pat atnešė puikių dalykų?

– Žmogus vaikštai savo kojomis, vadovaujiesi savo galva, žinai, kodėl eini ir kur eini. Be abejonės, metai turi savo. Tačiau reikia džiaugtis tuo, ką turi. Sakoma, kad vienas jaunas pasensta, kitas senas užgimsta. Aš jaučiuosi per vidurį. Tačiau sakau, kad viskam yra ir pabaiga. Turiu galvoje tam tikrus darbus. Kita vertus – kol gyveni, tol ir mokaisi. Ar tau dvidešimt ar penkiasdešimt, kol gali sąmoningai mąstyti, mokaisi kiekvieną dieną. Pasakymas, kad viską žinau, – tik savęs apgaudinėjimas. Niekada visko nesužinosi.

– Kokias tarpusavio santykių tradicijas atsinešėte iš šeimos?

– Gimiau Šiaulių apskrityje, Papilės valsčiuje, Biliūniškių kaime, dabartiniame Akmenės rajone. Mano tėvai – Kazimieras Masiulis ir Domicelė Jarušaitytė-Masiulienė. Tačiau likimas lėmė, jog po tėvelio žūties mama ištekėjo už Povilo Greičiūno, kuris buvo geležinkelininkas. Išvažiavome gyventi į Klaipėdą. Mama neturėjo didelio išsimokslinimo, bet buvo veikli moteris, komunikabili ir labai savarankiška. P.Greičiūnas, kuris mane užaugino, buvo labai padorus žmogus. Žinoma, šeimoje padedami pagrindai, kuriais vadovaujamasi visą gyvenimą. Prieš keletą metų nutiko įdomus dalykas. Buvau nuvykęs į valstybinį archyvą, paprašiau Papilės bažnytinių knygų, susiradau savo metrikų įrašą. Kai teko pasirašyti, man buvo pasakyta, kad aš jau trečią kartą jų prašau. Nieko nepadarysi, matyt, kažkokioms tarnyboms buvo parūpę. Nors labai trumpą laiką Papilėje tepagyvenau, tačiau gimtinė yra tam tikra šventa vieta. Nuvažiuoju, aplankau, tačiau žemės nepersikėliau. Ten dalelė širdies vis tiek likusi.

Sportas išmokė kovoti

– Ko išmokė meilė sportui?

– Ši meilė sportui išmokė kūrybos, atkaklumo. Krepšinis išmokė komandinio darbo ir mąstymo, kūrybingumo. Jis visada buvo talkininkas mano darbinėje veikloje. Nelabai ko nors pasiekiau, tačiau išmokau kovoti ir koncentruotis ties darbu. Būdamas 23-ejų buvau paskirtas mėsos kombinato statybos direkcijos direktoriumi, o 28-erių buvau pakviestas dirbti miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Po kelerių metų tapau pirmuoju pavaduotoju. O teko čia dirbti 22 metus, iš jų 20 metų, kaip tandemas, kartu dirbome su Alfonsu Žaliu.

– Ar sportininko charakteris išugdė kietos rankos šalininką?

– Nemanau. Gal vienam iš dešimties reikia bizūno. Bet devyniems likusiems reikia ramaus tono. Daugiausiai teko dirbti pavaduotoju, tad reikėjo mokėti bendrauti su žmonėmis. Visais laikais žmogiškumo nebuvo per daug. Kažkodėl žmonės užeidavo pasiguosti ar pasitarti, nors negalėdavau jiems padėti, ne mano kompetencijos tie klausimai būdavo. Jaunas kartais buvau impulsyvus, tačiau metams bėgant atsiranda patirtis. Dirbant reikia turėti pakantumo, meilės žmonėms taip pat reikia turėti. Nėra taip, kad visada būtų gerai, tad reikia turėti tolerancijos įvairiausiose situacijose. Nesu griežtas. Tik laikausi savo nuostatos – niekada nevalgau grybų.

Uostamiestis pavergė širdį

– Trečioji didžioji jūsų meilė – Klaipėda, kokiais atradimais šis miestas lepino?

– Meilė mano miestui – labai giliai širdyje. Jau 63 metai šiame mieste, tik ketveri metai laikinai praleisti Seime. Visą gyvenimą aktyviai dirbau. Viskas sukosi apie šį miestą. Neteko nieko pasiekti be atkaklaus darbo. Tačiau man pasisekė – supo daug gerų žmonių. Kai atėjau dirbti į vykdomąjį komitetą, miestas baigėsi ties Senuoju turgumi, teko žygiuoti iki dabartinio Jūrininkų prospekto. Mano rūpestis buvo kapitalinės statybos, transportas, ryšiai, energetika. Nuo 1990-ųjų dvejus metus dirbau savivaldybės vicemeru, o 1992-aisiais paskirtas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos direktoriumi, po šių pareigų teko padirbėti Seime. Šiuo metu esu išrinktas į miesto tarybą, vadovauju Teritorijų planavimo komitetui.

– Ar turite hobį, kaip ilsitės?

– Matyt, turėjau gerą pradinių klasių mokytoją, kuri įskiepijo meilę teatrui ir gerai muzikai. Dabar, po tiek metų, draugai juokauja, kad mums su žmona reikėtų prizą įsteigti už kultūrinių renginių lankomumą. Anksčiau paskaitydavau, pastaraisiais metais laiko vis mažiau. Tačiau baudžiuosi, kad, baigęs darbus, galėsiu daugiau laiko skirti knygoms. Aš norėčiau ir sau pagyventi, negi dirbsi iki tol, kol jau išnešti tektų. Dabartines pareigas einu taip pat jau ketveri metai. Kartais laiku ir vietoje pasakyta gera mintis yra daugiau nei trys dienos darbo su kastuvu.

Šeima – didžiausia atrama

– Kaip kovojate su stresu?

– Su stresu pakovoti nėra taip paprasta. Sakykime, aptariant rimtus dalykus, viduje juk verda. Kol jaunas būdavau, greičiau pratrūkdavau. Būdavo, prabundi ketvirtą ryto, o galva jau dirba, negali nuslopinti minčių, nors reikėtų dar ilsėtis. Mintys juk nepalieka užrakinus kabineto duris.

– Tokiose situacijose kur ramybės uostas?

– Šeima, namai. Žinau, kad žmoną lepinti reikia. Tačiau pasakymas, kad moterį reikia tris kartus per dieną pagirti, nėra labai jau tikslus. Bent aš kartais sakau, kad jei nepapeiki, jau yra gerai. Pagyrimas turi būti nuoširdus. Kartais nebūtina šeimos apkrauti papildoma įtampa. Aš nenešu viso to į namus. Pasidalindamas sau palengvintum, tačiau artimieji tik jaudintųsi be reikalo, juk nieko negalėtų pakeisti. Per 47 metus buvome ir dieną kitą patylėję, tai nėra geras būdas. Bet jis geresnis nei skandalas. Tiems, kurie šiandien sumainys žiedus, palinkėčiau kantrybės ir tolerancijos vienas kitam. Šeimoje reikėtų stengtis matyti vienas kito geras savybes, o ne trūkumus. Kaip tai padaryti? Tai prasideda nuo mažų subtilybių. Jei užtektų tik pagyrimo, tai niekas nesiskirtų. Reikia stengtis gerbti vienas kitą. O kaip kitaip?

– Kokiomis savybėmis suviliojote tokią moterį?

– Ji ir dabar mano asmeninė stilistė, jai kažkaip viskas gražiau išeina. Patikau, gal kad aukštas, sportiškas buvau. Reikėtų jos teirautis. Va, šokių tik nebuvau mėgėjas, o štai dainuoti labai mėgstu. Mes abu padainuojame. Grįžtant prie meilės temos, tai ji mūsų šeimos neapleido. Manau, vienas kitą sutikę nepralaimėjome. Jei Dievas duos, sulauksime ir auksinių vestuvių. Mes atrandame vienas kitą kiekvieną dieną. Vaikai užauginti, dabar anūkais džiaugiamės. Dukra Jolanta gyvena Amerikoje, baigė Vašingtone universitetą, ištekėjo už Amerikos lietuvio, diplomato. Sūnus Žilvinas tapo chirurgu, dirba Jūrininkų ligoninėje. Turime du vaikaičius – anūkei dabar 13 metų, anūkui – 10.