Policija nesikiša

– Esate kilęs iš Suvalkijos. Papasakokite, kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Dar mokyklos laikais pasvajodavau apie jūrininko profesiją. Baigiau mokslus Liepojoje, tada truputį padirbėjau Latvijoje ir galiausiai persikėliau į Klaipėdą. Dirbau tanklaiviuose, plaukiojančiose bazėse su 250 žmonių įgula, įvairiuose gelbėjimo, žvejybiniuose, prekybiniuose laivuose. Taip likimas lėmė, kad nuo 1995-ųjų pradėjau dirbti įvairioms užsienio bendrovėms priklausančiuose laivuose. Paskutinis, kuriuo plaukioju, – Didžiosios Britanijos.

– Juose uždarbis didesnis?

– Nepalyginamai. Maža to, kitaip vertinamas žmogus. Svarbiausia, kad būtų geras kvalifikuotas specialistas ir kompanijai neštų naudą. Dar reikalingas sugebėjimas laviruoti net pačiose kritiškiausiose situacijose, kai niekas iš šalies negali padėti.

– Ekstremalių situacijų jūsų darbe netrūksta. Pastaruosius kelis mėnesius praleidote karštuose taškuose Viduržemio jūroje ir Afrikos pakrantėje.

– Tikrai pasitaiko. Libijoje iš esmės vyksta karo veiksmai – tęsiasi pilietinis karas, viskas sprendžiama ginklu. Šalyje, kiek žinau, yra trys valdančios grupuotės. Sprendžiant iš vietinių kalbų, jie jau pradėjo ilgėtis diktatoriaus Muammaro Gaddafi. Jam valdant žmonės turėjo visas socialines garantijas – nemokamą gydymą, mokymą, transportą. O dabar Libijoje chaosas, kas daugiau įtakos turi, kieno grupuotė didesnė, tas ir laimi. Iš principo tai 1990-ieji Lietuvoje, tik daug sudėtingesne forma. Kas nors nepatiko, šaudo. Policija per daug nesikiša, kad neįžiebtų dar didesnių konfliktų. Esą tegul vyrai išsiaiškina tarpusavyje.

Kovoja dėl pabėgėlių

– Pagrindinė jūsų užduotis buvo saugoti Libijoje dirbančius Didžiosios Britanijos kompanijos darbuotojus.

– Saugojome ne tik britus, bet ir kitus Europos Sąjungos piliečius, buvo olandų, vienas italas. Taip pat gaudavome papildomų darbų, pavyzdžiui, sulaikyti nelegalus, kurie bando kirsti Libijos teritorinius vandenis. Už kiekvieną sulaikytąjį Europos Sąjunga kranto apsaugai ar kitiems moka pinigus. Kartą uoste dvi grupuotės susikovė tarpusavyje dėl daugiau kaip 600 nelegalų. Viskas dėl pinigų. Saugojome tanklaivius, nes vien per gegužę apiplėšė tris. Kai šalyje vyrauja chaosas, atsiranda blogiukų, norinčių pasipelnyti, užpuldinėja. Kartais stebiuosi, kokios atsipalaidavusios būna didelių ir solidžių laivų įgulos. Įsivaizduokite, per vieną naktį taip apšvarino laivą, kad rytą įgula neberado net produktų. Nieko neliko. Apskritai Libijoje, kaip ir Kinijoje, su fejerverkais. Nesvarbu, gimsta ar miršta žmogus, visada šaudoma. Reikia pasisaugoti, nes į tave gali pataikyti ir atsitiktinės kulkos. Keletas tokių atvejų yra buvę.

– Sugrįžęs iš pavojingos misijos jau netrukus išskubėjote į kitus darbus. Kuo dar užsiimate?

– Tokia mano natūra. Negaliu sėdėti be veiklos. Jei nėra darbo, kažko ima trūkti. Rūpinuosi Jūrų kapitonų asociacijos reikalais, sprendžiame iškilusias problemas, atstovaujame miestui, puoselėjame jūrines tradicijas. Randu ir kitos veiklos krante – dirbu vienoje kompanijoje, atliekančioje laivų vertinimus. Trumpai tariant, jei kam blogai, mums gerai. Kai laivą ištinka bėda, avarija, skubame į pagalbą. Pirmiausia tai juridiniai dalykai, aiškinamės, kas kaltas. Saugios laivybos administracija viską daro ilgai, tuo metu draudimo bendrovėms reikia aiškumo ir operatyvumo. Juk kiekvieno laivo prastova uoste ir jo sulaikymas – milžiniški pinigai. Todėl samdomos privačios kompanijos, kad viskas vyktų greičiau. Aš asmeniškai tiriu tik laivų avarijas, kiti užsiima kroviniais, jūrininkų bėdomis ir panašiai.

Piratų siaubas

– Plaukiojate po pasaulio vandenis, kur knibžda piratų. Galima sakyti, tramdote šiuolaikinius nusikaltėlius. Kaip jie atrodo šiandien?

– Tai viena piratavimo formų. Vienu metu jų buvo gerokai padaugėję. Blogiausia, kad sulaikytieji apsimeta varganais žvejais ir neretai būna paleidžiami. O namo neina, lieka Europoje ir čia pridaro daug žalos.

– Jei ne su piratais, tai su gamtos išdaigomis susiduriate. Ko gero, visą gyvenimą prisiminsite žiemą Suomijos įlankoje?

– Būna situacijų, kai negali atsispirti stichijai. Išties itin ekstremalų įvykį Suomijos įlankoje turėjau 2011-ųjų žiemą, kai įstrigome. Ledo storis siekė apie pusantro metro. Net galingas laivas nepajėgė jo įveikti. Dariau viską, kas neleistina, kad išgelbėčiau laivą, mečiau inkarus ir panašiai. Kinų įgula iš siaubo buvo išsilaksčiusi. Tokiais atvejais viską sprendi pats. Tą žiemą Suomijos įlankoje leduose buvo įšalę apie 150 laivų, olandų laivas stichijos neatlaikė ir sudužo. Ledlaužis į pagalbą atplaukė paskutinę akimirką, nors buvo užsakytas dar prieš kelias paras. Jau kelerius metus tokių žiemų nebuvo, specialistai sėdėjo be darbo, o naujieji visiškai neturėjo patirties dirbti ledlaužiais.

– Ne visos dienos būna tokios dinamiškos. Ką jūrininkai veikia laive, kai apima nuobodulys?

– Vieni žaidžia kortomis, kiti filmus žiūri ar suvenyrus drožia. Kai kurie užsiima sportu, lengvąja atletika, svarmenis kilnoja. Didesniuose laivuose net įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės. Anksčiau plaukiojančiose bazėse būdavo baseinas, sporto, kino salės, kirpyklos ar bibliotekos. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje labai populiarus turizmas prekybiniuose laivuose. Iš vieno egzotinio uosto į kitą. Smalsiems žmonėms labai įdomu pažiūrėti, kaip vyksta krovimas, iškrovimas. Pagal tarptautinės teisės įstatymus iki dvylikos keleivių galima priimti į nekeleivinį laivą. Žinoma, jei tik užtenka gelbėjimo priemonių. Žmonės susimoka pinigus ir plaukia.

Džiaugiasi anūkais

– Kaip šeima reaguoja į jūsų ilgas išvykas? Turite anūkėlių?

– Jie jau pripratę. Turiu du sūnus ir keturis anūkus. Paskutinei "panelei" dar nė mėnesio nėra. Vyresnysis sūnus dirba solidžioje naftos korporacijoje vyriausiuoju kapitono padėjėju. Bet jaunimui sąlygos labai geros, jei anksčiau reisai trukdavo keturis mėnesius ar pusmetį, tai dabar įgulos keičiasi kas 28 dienas. Nors tai yra milžiniškos išlaidos, naftos kompanijos gali sau tai leisti.

– Tiesa, kad mėgstate keliones ir savo malonumui?

– Su žmona esame tokie truputį valkatos, kai tik leidžia galimybės, keliaujame. Buvome Pietų Afrikos Respublikoje, Zambijoje, kur Viktorijos krioklys, Paragvajuje. Tiesiog įdomu viską pamatyti. Tiesa, kelionėms reikia daug laiko, finansų daugmaž užtenka. Stengiamės į tą pačią šalį antrąkart nevažiuoti. Tarp tautiečių populiarios šalys Turkija, Egiptas, Tailandas mūsų netraukia. Tiesa, gi ir Lietuvoje yra tiek daug nuostabių vietų. Net nereikia trenktis tūkstančius kilometrų. Dar kartais važiuoju padirbėti į sodybą prie Skuodo, pažvejoju, pagrybauju. Ten stovi senovinė trobelė, yra tvenkinys. Kartą prileidau lydekų, kad karosus išvaikytų. Tai tiek jų daug užaugo, kad suvalgė visus karosus. Smulkių žuvelių visai neliko. Dabar kviečiausi draugus, kad išgaudytų tas lydekas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1953 m. birželio 30 d. Griškabūdyje.

1974 m. baigė mokslus Liepojoje.

Nuo 2010 m. – Jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas.

Nuo 2013 m. dėsto Lietuvos aukštosios jūreivystės mokykloje.

Nuo 2015 m. vadovauja ginkluotos apsaugos laivui "A 963 Stern", kuris priklauso korporacijos "Marshal Consulting group" SASL kompanijai.

Taip pat yra nepriklausomas laivybos ekspertas.

Šiemet dienraščio "Klaipėda" organizuojamame konkurse pelnė Metų jūrininko titulą.

Vedęs, turi du sūnus ir keturis anūkus.