Už Tėtušio nugaros

Legendinio teatro pedagogo Petro Bielskio jo buvę studentai nevadino niekaip kitaip – tik Tėtušiu.

Į šį žodį sudėta visa įmanoma pagarba ir dėkingumas, taip pat meilė žmogui, kuris studentams tapo ne tik mokytoju, autoritetu, bet ir globėju.

Pats P.Bielskis žinojo esąs Tėtušis. Jis sako, jog tai – ne pravardė, o veikiau slapyvardis.

Ir atsirado jis ne šiaip, o susiklosčius ypatingiems santykiams su jaunuomene, už kurią jis jautėsi atsakingas.

Iki pat nepriklausomybės pradžios P.Bielskis buvo KGB taikiklyje. Iš Laukuvos valsčiaus kilęs režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras – prieškario vaikas, kuriam gimtinėje nauja valdžia gimnazijos baigti neleido ir trejus metus už antisovietinę veiklą kalino Komijos lageriuose.

Vėliau ši patirtis ir sudėliojo santykius su studentais bei poreikį juos ginti ir globoti nuo sovietinių absurdų. Šie santykiai jam ir pelnė Tėtušio pravardę.

"Tada studentai, ypač susiję su etnografine kultūra, sovietų valdžios buvo puolami. Mus įtarinėjo visokiais nebūtais dalykais ir skriaudė. Tai man teko juos ginti, o jie mane gelbėdavo. Taip ir susiformavo mano santykiai su studentais. Ir paplito net posakis: "Jei Tėtušis galės, tai išgelbės." Buvome ne šiaip dėstytojai ir studentai, susiformavo savotiška mūsų bendrija, kurią palaužti jau nebuvo lengva. Susiformavo savotiškas mano ir studentų tandemas, iš čia turbūt kilo ir ta pravardė", – prisiminė P.Bielskis.

Laikmetis diktavo taisykles

Kalbėdamas apie savo paties gimnaziją, kurioje mokėsi ir kurioje jis buvo suimtas, o vėliau įkalintas Sibire, P.Bielskis tikino, jog tuo metu mokytojų pravardėms laiko tiesiog nebuvo.

"Savo mokytojus mes labai gerbėme ir nepamenu, kad jų adresu ką užgaulaus būtume kalbėję. Matote, tada buvo labai slogus metas, pokaris. Tas laikas ir diktavo žmonių santykius. Per pamokas kai kurie dalykai buvo dėstomi slapta, ypač Lietuvos istorija, Adomo Mickevičiaus kūryba. Jau nekalbant apie tai, kad kai kurių mokinių artimieji kovojo už nepriklausomybę miške, žinojome, kad jiems reikia padėti, juos reikia apginti. Mūsų galvos buvo užimtos kitkuo. Nebuvo laiko pramogoms ar kokiam sąskaitų suvedinėjimui", – pasakojo P.Bielskis.

Po kalėjimo P.Bielskis, kaip pats sako, iš gimtųjų vietų buvo ištremtas į Šiaulius, kur baigė gimnaziją. Bet ir ten buvo stebimas sovietinių saugumiečių.

Tėtušio pravardę-slapyvardį priėmiau kaip komplimentą, kuris reiškė, jog esu savas.

"Ten mokyklą pasiekdavo saugumiečių raštai, kad kažkokiame vakare skaičiau antitarybinius tekstus, kad mane reikia mesti iš gimnazijos. Mokyklos direktorius mane gindavo. Tai kaip aš galėčiau tokiam žmogui sugalvoti pravardę, savo globėjui, savo šviesuliui? Dabar jauni žmonės užsiima kažkokiais išdykavimais, o tada tam nebuvo laiko. Tada gal net dėstomi dalykai neturėjo tokios reikšmės, svarbu buvo, kokią poziciją tas mokytojas užima, ar jis yra savas ar ne. O ne savų buvo labai mažai. Mane nustebino, kad ir mano studentai turėjo tą nuojautą. Ir jų sugalvotą Tėtušio pravardę-slapyvardį priėmiau kaip komplimentą, kuris reiškė, jog esu savas", – dėstė P.Bielskis.

Kirvis ir Cvekas

Ilgainiui iš viešojo gyvenimo įtampa ir pokario baisybių slogutis traukėsi. Vaikai daugiau atsipalaidavo ir kasdienė rutina mokyklose suformavo sąlygas mokytojų pravardėms rastis.

Klaipėdietis, žurnalistas ir leidėjas Antanas Stanevičius, kalbėdamas apie savo metus vidurinėje mokykloje, pamena, kad mokytojai pravardes jau turėjo, tiesa, ne visi.

"Mūsų Raguvos vidurinės mokyklos (Panevėžio raj.) direktorius buvo rašytojo R.Narečionio (1930–2009) brolis, jis buvo piešimo ir braižybos mokytojas, mes jį vadinome Kirviu. O mūsų klasės auklėtojas labai keistai tardavo vinies pavadinimą, jis sakydavo "cvekas". Jam taip prilipo tas "cvekas" ir net eisena kažką bendro turėjo su vinimi. Jis jau miręs, bet visą gyvenimą žinojo, kad yra Cvekas. Ar už tai pyko? Kas žino. Tai buvo nuostabus auklėtojas, dėstė rusų kalbą. Viena jo blogybė ta, kad jis manęs visai neišmokė rusų kalbos, nes buvo klasės auklėtojas ir visada kalbėdavo, kaip aplenkti B klasę. Tad visos jo pamokos buvo tik soclenktyniavimo organizavimas su trupučiu rusų kalbos", – šypsodamasis prisiminė A.Stanevičius.

A.Stanevičius pasakojo, kad Raguvos vidurinėje dar anksčiau, kai ten mokėsi jo broliai ir seserys, buvo mokytojai, kurių pavardės buvo Vanagas, Gaidys ir Kakarieka.

"Dar vėliau atsirado Strazdas. Tai irgi tikra pavardė, ne pravardė. Tiesiog savotiškas paukštynas, kaip ir Klaipėdos dramos teatras anksčiau. Jiems ir pravardžių nereikėjo. O ar etiška mokytojus vadinti pravardėmis? Etiška, etiška. Toks yra gyvenimas. Tokie dalykai kasdienybei suteikia kolorito, tik, aišku, nepritariu užgaulioms pravardėms", – tikino A.Stanevičius.

Kaimo "letuvenis"

Klaipėdietis, buvęs mokytojas ir buvęs Plungės meras Vigantas Danilavičius su šypsena pamena tuos metus, kaip pats mokytojavo ir buvo vadinamas kaimo "letuveniu", nes dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

"Nepykau dėl to. O ko pykti? Tiesa, kai pats mokiausi vidurinėje, pas mus dėstė tokia rusų kalbos mokytoja. Ji vaikus neretai vadindavo "skatinomis" (rus. galvijas). Tai jai pačiai ta pravardė labai greitai prilipo ir ji tapo Skatina. Pravardė įžeidi, bet ji pati taip mokinius vadindavo", – teigė V.Danilavičius.

Dar klaipėdietis prisiminė savo paties lietuvių kalbos mokytoją, kurios pravardė buvo Enciklopedija.

Ji labai daug visko žinojo, per pamokas mokiniams dėstė įdomiai, informaciją nuolat pagardindavo įvairiais įdomiais faktais iš rašytojų ir poetų gyvenimo bei kūrybos.

"Ji kalbėdavo neužsičiaupdama. Labai įdomi mokytoja buvo, tikra enciklopedija. Dar buvo mokytoja, kurios pravardė Bolonkė (nedidelio šunelio veislė – A.D.), darbų mokytoją vadinome Klozetu, nes jis naudodavo tokius klijus, kurių tvaikas priminė tualeto kvapus. Tai jam ir prilipo ta nelabai estetiška pravardė. Braižybos mokytojas buvo Cirkulis (skriestuvas)", – savo mokyklos laikų pedagogų pravardes vardijo V.Danilavičius.

Legendinis "penzelis"

Garbaus amžiaus klaipėdietė Zita prisiminė legendinį piešimo mokytoją, kurį visi vaikai vadino Penzeliu (teptukas).

"Jis kalbėdavo žemaitiškai, sakydavo: vaikai, pasiimkite penzelius ir pieškite. Turėjo puikų humoro jausmą. Vaikai labai jį mylėjo ir ta pravardė jam prilipo, tačiau tikrai nebuvo įžeidžianti", – prisiminė ponia Zita.

Mokykloje dirbo mokytoja, vaikų vadinama Pempe, buvo net Smarvės Bosas, pasirodo, ta mokytoja buvo prisiekusi rūkalė ir tokią pravardę jai suteikė dėl nuolatinio rūkalų tvaiko, kuriuo dvelkė jos drabužiai. Dar buvo Kaukolė, Bombioška.

"Chemijos mokytoją vaikai vadino Keličiajonai. Pravardė kilo iš chemijos pamokoje įprasto klausimo "Keli čia jonai?" To mokytoja klausdavo mokinių taip dažnai, kad jai prilipo ta pravardė. Dar mums dėstė Braškė. Labai daili, šauni mokytoja, kuri avėjo batus, o šie girgždėjo, mes sakėme, braškėjo, tai ir mokytoja tapo Braške", – šypsojosi klaipėdietė, pasakodama beveik septynių dešimtmečių senumo įvykius.

Tradicijas formavo filmukai?

Kur kas jaunesnis nei Zita klaipėdietis Linas prisiminė savo fizikos mokytoją, kurią vadino Molekule. Ji esą buvo labai mažytė ir smulki moteris, todėl ta pravardė labai tiko.

"Chemijos mokytoja buvo Štangistė (sunkiaatletė), nes buvo labai aukšta ir stambaus sudėjimo. Pamenu, pas mus tarybinės teisės pagrindus dėstė toks veikėjas iš Švietimo skyriaus. Labai specifinis buvo jo veidas, jį vadinome Metigiu, personažu iš tarybinių laikų filmuko, kur tas herojus ištarė klasikinę frazę: "Pamačiau, mergiotė dainuoja, paėmiau ir nusukau jai galvą." Daugiau pravardžių kiti mokytojai lyg neturėjo, nes reikėjo jau labai išskirtinių bruožų, kad kaip nors juos vaikai vadintų", – pasakojo Linas.

O Lino istorijos mokytoja, kaip jis pats teigia, buvo labai graži, todėl vaikai ją vadino Vasilisa. Pagal rusiškų pasakų heroję Vasilisą.

Ta karta augo su tarybine animacija, kuri turėjo įtakos ir parenkant mokytojams tam tikras pravardes.

Komentaras

Gediminas Navaitis

Psichologas

Pravardžiavimas – tai tam tikras veiksmas, kuris ateina iš ankstyvosios vaikystės, kai vaikas iškraipo žodžius, nes jam dar sunku tiksliai juos pasakyti. Tada aplinkiniai juokiasi, glosto, pagiria vaiką už tai. Mažylis netiesiogiai žino, kad kalbėti nebūtinai reikia labai tiksliai. Tas vaikystės aidas kartais pasiekia ir vyresnio amžiaus vaikus. Dažniausiai pravardes mėgsta jaunesni mokiniai. Ir čia svarbu atkreipti dėmesį, ar pravardė yra draugiška, ar įžeidžianti, užgauli, pikta. Toli gražu ne visos pravardės yra užgaulios. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tik – ankstyvosios vaikystės atgarsiai, ką mes atsinešame į suaugusiųjų gyvenimą. Juk pravardžiuojami ne tik mokytojai, bet ir patys mokiniai.