Žodis „moliūgas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „peopon“, kuris reiškia „didelis melionas“. Prancūzai jį vadino „pompon“, britai – „pumpion“, o amerikiečiai jį pakeitė į „pumpkin“ – „moliūgą“, žodį, kurį vartojame iki šiol.

Kasmet JAV užauginama 1,5 mlrd. svarų moliūgų. 80 proc. šio derliaus (apie 800 mln. moliūgų) subręsta skinimui per vieną vienintelį metų mėnesį – spalį.

Egzistuoja daugiau kaip 45 skirtingos moliūgų rūšys. Skiriasi jų spalva – gali būti oranžinė, raudona, geltona ir žalia. Priklausomai nuo spalvos skiriasi ir pavadinimai – „Chuliganas“, „Cukrinė vata“ ar „Oranžinis kokteilis“.

Kiekviena moliūgo dalis yra valgoma: oda, lapai, žiedai, minkštimas, sėklos ir stiebai.

Net 92 proc. moliūgo sudaro vanduo.

Moliūgai yra puikus kalio, vitamino A ir beta karoteno – galingo antioksidanto, suteikiančio oranžinės spalvos daržovėms ir vaisiams – šaltinis.

Mokslininkai mano, kad moliūgai atsirado Šiaurės Amerikoje maždaug prieš 9 tūkst. metų. Seniausios moliūgų sėklos buvo rastos Meksikoje.

Moliūgai buvo istoriškai svarbus Amerikos indėnų maisto produktas.

Jie augino moliūgus upių pakrantėse šalia kukurūzų ir pupelių. Toks sodinimo būdas buvo vadinamas „trijų seserų metodu“, kuris leido šioms trims daržovėms „palaikyti“ viena kitą.

Kukurūzai tarnavo kaip grotelės, ant kurių galėjo „užlipti“ pupelės. Pupelės maitinosi saulės šviesa ir vėjuotomis dienomis išlaikydavo kukurūzų stiebus stabilius, taip pat maitino jų dirvožemį, o moliūgai saugojo negilias kukurūzų šaknis ir neleido įsitvirtinti piktžolėms.

Moliūgų skaptavimą Amerikoje išpopuliarino airių imigrantai. Savo tėvynėje airiai iš bulvių arba ropių drožinėdavo žibintus, tačiau atvykę į Ameriką jie ėmė naudoti moliūgus, nes juos drožinėti buvo daug lengviau.

Ši skaptavimo tradicija, vėliau pavadinta „Jack-o’-lantern“ („Džeko žibintas“) kilo iš airių legendos apie žmogų, vardu Stingy Jackas, kuris buvo nemalonus personažas, garsėjęs tuo, kad krėtė bjaurius pokštus žmonėms.