Samanas "šukuojančių" žmonių daugiau negu grybų – gamta tapo bedarbių ir pensininkų armijos maitintoja. Ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis vos prašvitus užverda tikra kova dėl miško gėrybių.

Turistams – rudens atrakcija

Prekiautojai Senajame turguje negali skųstis – jų pintinėse grybai ilgai neužsiguli. Ieškodami savo mėgstamų miško gėrybių tarp prekystalių zuja ne tik klaipėdiečiai. Gidai į turgų atsiveda netgi užsienio turistų, kurie susidomėję apžiūrinėja ir fotografuoja lietuviškus raudonviršius, baravykus, renkasi lauktuves.

Turguje sutiktas ponas Jurijus Čigrinas prisipažino į gimtąją Klaipėdą iš užsienio parvykęs tik trumpam, tačiau neatsispyrė pagundai prieš žiemą apsirūpinti miško gėrybėmis. "Grybus labai mėgstu ir puikiai juos pažįstu – esu virėjas. Gaila, kad pačiam jų prisirinkti pristigo laiko. Širdis džiaugiasi mūsų turguje! Nusipirkau baravykų, raudonviršių, kuriuos užsūdysiu ir vešiuosi su savimi į Londoną. Ten nebent pievagrybių turguje pasiūlytų – nieko įdomaus nerasi", – numojo ranka vyras.

Į mišką veja skurdas

Nors grybų paklausa nemaža, prekiautojai guodėsi, kad biznis menkas, nes derlius šiemet esą prastas. Ypač striuka su baravykais.

Ponas Simonas iš Skuodo rajono pasakojo, kad su penkiais bendražygiais išsiruošęs prie Platelių per kelias valandas pririnko dvi dėžes – apie aštuonis kilogramus – lepšių.

"Grybautojai turi savas vietas, tačiau šiemet visur tiesiog knibždėte knibžda žmonių. Daugelis naudojasi proga prisidurti kelis litus – mūsų rajone bedarbystė tiesiog tragiška", – atsiduso prekeivis.

Rimtų sveikatos problemų turintis vyras prisipažino ne visuomet su džiaugsmu keliaujantis į mišką: "Nori ar nenori – tenka eiti. Kaip pragyventi negaunant nė 300 litų?".

Vietų neišduoda

Miškuose su pintinėmis zuja ir pasiturintys žmonės. "Pakelėse automobilių – daugybė! Dauguma bedarbių turbūt vyksta į miškus autobusais, o ne mašinomis?" – šyptelėjo grybautojas Simonas.

Vyrui antrino netoliese kelmučiais prekiavusi klaipėdietė Ana Sokolova. "Už kiekvieno medžio – po automobilį!". Vis dėlto paprašyta patikslinti, kokiame miške grybaudama matė tokią apgultį, pensininkė tik purtė galvą: "Ne, vietų niekam neišduosiu!".

Plūsta ir į Latviją

Klaipėdietis ponas Aleksas buvo atviresnis – vyras pasakojo pastarąjį kartą grybavęs prie Švėkšnos. "Žmonės traukia ir į Kretingos ar net Tauragės, Jurbarko rajonus. Girdėjau, kad Dzūkijoje su grybais šiemet labai sudėtinga. Kalbama, kad ten visai nėra baravykų – tik voveraitės dar gelbsti žmones. Kad ir kaip būtų, grybautojų šiemet daug. Galima sakyti, miške tenka pasistumdyti", – šypsojosi pensininkas. Jo įsitikinimu, gamta apdovanoja kantriuosius – tuos, kurie tą pačią dieną nepatingi ir kelis miškus aplankyti.

Klaipėdiečiai neatsispiria pagundai pagrybauti ir Latvijoje – savaitgaliais šiaurės kryptimi patraukia ilga automobilių vilkstinė. Kai kurie žmonės stabteli jau už Palangos arba ties Šventąja, tačiau atsiranda ir tokių, kurie nepagaili laiko bei degalų, kad pasiektų už 100 kilometrų esančius miškus gretimoje šalyje. "Dar neteko gailėtis išsiruošus į Latviją. Grybų daug, o žmonės aplink nešmėžuoja kaip mūsų miškuose", – vardijo privalumus viena klaipėdietė grybautoja.

Kvėpuoja grynu oru

Tie, kuriems grybai rudenį tampa pragyvenimo šaltiniu, po miškus leidžiasi netgi bėgte skubėdami aplenkti konkurentus ir kuo greičiau pripildyti pintines. Grybautojų mėgėjų stilius – visai kitoks. Klaipėdietis Zigmas Stankus prisipažino absoliučiai nemėgstantis valgyti grybų, o jų valymas – tikras košmaras. Vyras rudens gėrybes renka dėl malonumo: "Smagu miestiečiui gamtoje pabūti, pakvėpuoti tyru oru, pagurkšnoti alučio su draugais... Jei grybauti sekasi, dar ir adrenalino išsiskiria".

Šiemet Z.Stankui jau teko grybauti netoli Švėkšnos, Darbėnuose, Mažeikių rajone. "Kur veža bičiuliai, ten ir važiuoju!" – juokėsi vyras. Pajūrio pušynuose jis kol kas negrybavo, bet vylėsi, kad dar suspės juose prisirinkti šilbaravykių ir slidokų. "Smiltynėje šalnos vėliau prasideda – ten ilgiau išlieka tikimybė rasti grybų", – dalijosi savo įžvalgomis Z.Stankus.

Supirkėjai liūdi

Pas miško gėrybių supirkėjus Vakarų Lietuvos grybautojai neskuba. "Laukėme rudens su viltimi, tačiau šis sezonas – vienas "biedniausių" per pastaruosius šešerius metus", – apgailestavo Skuode veikiančios žemės ūkio kooperatinės bendrovės "Litbera" direktorius Algimantas Šadeikis.

Jis atkreipė dėmesį, kad prieš kelerius metus, kai buvo stebimas ekonominis pakilimas, grybautojų buvo visai nedaug. "Dabar norinčiųjų užsidirbti iš grybų yra, tačiau žmonėms ne kažin ką tepavyksta rasti", – kalbėjo skuodiškis.

A.Šadeikis teigė, kad už kilogramą baravykų supirkimo punkte galima tikėtis mažiausiai 10 litų. Kiti grybai "Litberos" nedomina, nes užsienyje neturi paklausos. Bendrovės direktorius pasakojo, kad užšaldyti baravykai keliauja į Ispaniją, Vokietiją.

Geri metai – ne fantazijos

Grybus tyrinėjančios Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė teigė, kad grybingi arba atvirkščiai – skurdūs miško gėrybėmis metai nėra kokia nors mistika. Grybai vaisiakūnius užaugina bangomis, kurių periodiškumas priklauso nuo rūšies. Pavyzdžiui, daug voveraičių gamta pažeria kas trejus metus. Kai kurių rūšių grybų gausiu derliumi galima pasidžiaugti tik kas penkerius metus arba tenka laukti net penkiolika metų.

Jei bangos "apačia" sutampa su prastomis klimatinėmis sąlygomis, tam tikros rūšies grybų derlius gali būti ypatingai prastas, o jei aplinkybės susiklosto priešingai – grybautojai vos pavelka pintines. "Atrodytų, gyvename labai mažoje šalyje, tačiau regionų geografiniai skirtumai irgi turi įtakos", – sakė J.Motiejūnaitė.

Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad skirtingi grybai mėgsta skirtingas sąlygas, todėl neįmanoma apskaičiuoti idealaus šilumos ir drėgmės santykio.

Perspektyvos nelinksmos

Botanikos instituto darbuotoja teigė, kad apie grybų resursus Lietuvoje kalbėti sudėtinga. "Norint tyrinėti šią sritį reikia laikyti "ranką ant pulso" – gauti duomenis iš įmonių, kurios superka grybus, tačiau jos visai nenori atskleisti skaičių. Vis dėlto situaciją kitose Europos šalyse žinome – galima manyti, kad ir pas mus ji negerėja", – kalbėjo mokslininkė J.Motiejūnaitė.

Resursai mažėja dėl netoliaregiškos miškotvarkos, taršos, suintensyvėjusio grybavimo. "Neuždrausi žmonėms eiti į miškus, tačiau visiems vertėtų įsisąmoninti, kad nėra reikalo rausti samanų. Trypdami miško paklotę, važinėdamiesi keturračiais patys sau kasame duobę", – pabrėžė J.Motiejūnaitė.

Mokslininkė apgailestavo, kad kai kurie žmonės su pasimėgavimu išspardo grybus, kurių nepažįsta: "Kodėl savo kelyje reikia viską naikinti? Grybas gali būti nevalgomas, bet tai nereiškia, kad jis nereikalingas miškui".

Girios saugo paslapčių

Nors miškai šį rudenį tiesiog apgulti žmonių, kai kuriems pavyksta aptikti mažų stebuklų. Viena grybautoja Šilutės rajone prieš savaitę rado ir nufotografavo raukšlių kopūstgalvį. Šis grybas yra valgomas, tačiau dėti jo į keptuvę nevalia – nykstanti rūšis, kuri ypatingai retai aptinkama Vakarų Lietuvoje, yra įtraukta į Raudonąją knygą.

Mokslininkė J.Motiejūnaitė suintrigavo užsiminusi, kad mūsų miškuose yra visame pasaulyje vertinamų trumų, kitaip dar vadinamų triufelių. Jų pėdsakų rasta tyrinėjant smulkiųjų graužikų išmatas. Vis dėlto tautiečiai dar nesumąstė leistis į trumų "medžioklę" su šunimis ar specialiai apmokytomis kiaulėmis.

J.Motiejūnaitė pasidžiaugė, kad Lietuvoje vis dar aptinkama naujų stambiųjų grybų rūšių. Nauji mikroskopiniai grybai – netgi ne retenybė. "Vieną tokį ir šiandien radau", – nusijuokė mokslininkė.

Kur kokių grybų ieškoti

Pušynuose – voveraičių, gudukų, baravykų.

Plačialapių miškuose – kelmučių.

Beržynuose, drebulynuose – raudonviršių, lepšių.

Eglynuose – baravykų, voveraičių, rudmėsių.

Grybų kainos Senajame turguje

Lepšiai (krūvelė) – 4 litai.

Kelmučiai (krūvelė) – 3 litai.

Raudonviršiai (krūvelė) – 7 litai.

Baravykai (krūvelė) – 10 litų.

Voveraitės (1 litras) – 4–5 litai.

Rudmėsės (1 litras) – 5 litai.

Klaipėdiečių mėgstamos grybavimo vietos

Kuršių nerija, Giruliai, Endriejavas, Šilutės, Kretingos, Tauragės, Jurbarko raj., miškai prie Švėkšnos, Latvijos pasienio.