Lietuvos pajūryje esantis Lietuvos paraplegikų asociacijos „Landšafto terapijos ir rekreacijos centras“, skirtas neįgaliųjų reabilitacijai, veikia jau 25 metus. Kaskart vasaros sezoną jis būna užpildytas.

Jame apsistojusi neįgalioji Ginta teigė, jog iš centro pasiekti pajūrį – poros minučių reikalas, tą ji daro savarankiškai: „Jeigu tokios vietos nebūtų, tai apskritai žmonės su vežimėliais neturėtų, kur ilsėtis“.

Ji sakė, kad dėmesys žmonėms, kurie turi negalią, Lietuvoje yra nepakankamas: „Vis dar nepakankamas. Einama ta linkme ir tikrai žingsniai yra dideli. Bet lyginamės su kitom šalim ir matom, kad pas mus dar daug ką reikia padaryti“. Anot jos, tokių vietų kaip Neįgaliųjų reabilitacijos centras mūsų šalyje yra per mažai: „Lietuvoje žmogus turi turėti pasirinkimą. Ar jis nori prie upės, ar prie ežero. Jeigu viename mieste kažkas gero įvyko, ką sukūrė ar pastatė, įrengė, tai labai skatiname ir tų objektų savininkus tuo dalytis ir kad patys žmonės su negalia domėtųsi“.

Ginta pridūrė, kad „galbūt žmogus ne iš karto yra drąsus atvažiavęs savarankiškiau elgtis. Bet pritaikyta čia yra viskas“.

Neįgalioji sakė, kad važiuoti į įprastus poilsio namus jai būtų per didelis iššūkis: „Žmonės, judantys neįgaliųjų vežimėliais, praktiškai niekur negali išvažiuoti nepadarę namų darbų: nesusižinoję, koks ten yra prieinamumas, kiek mes galėsime būti savarankiški, kokie ten takeliai, kokios ten lovos... Tokie dalykai, į ką galbūt sveikas žmogus niekada neatkreips dėmesio“.

Vieni nuspręs, kad reikia neįgaliųjų pliažo, kiti nuspręs, kad reikia turintiems viršsvorio pliažo, o kiti dar – tiems, kieno akys rudos.

„Kai jūs pamatysite tą sporto salę, vien tik vaizdas yra už kelis milijonus. Ji ypatinga, nes tokių vietų tikrai nėra daug. Ir kitose šalyse taip nelabai tekę matyti, kad būtų tokioj gražioj vietoj ant kopos įrengta aikštelė. Ten kartu ir sportui, ir saulėlydžiams palydėti. Padaryta, kad galėtų sportuoti žmonės, sėdintys vežimėliuose. Aukštis ne stovinčiam žmogui, o žmogui, sėdinčiam vežimėlyje“, – pasakojo neįgalioji apie pliaže įtaisytą aikštelę sportui. Iš jos – netoli ir jūra, tačiau moteris teigė čia nesimaudanti: „Man jūra tokia labai paslaptinga ir netgi baugi. Neatsimenu, kada Baltijos jūroje maudžiausi, bet ne dėl to, kad aš į ją nepatekčiau, nes ir takai yra“.

Ginta teigė, kad yra ir situacijų, kurios priverčia ją jaustis nepatogiai: „Kasdieną jų yra. Bet, kalbant apie poilsį, mums visai nepatiko sprendimas padaryti neįgaliųjų pliažą. Turėtų būti pliažas, pritaikytas ir žmonėms su negalia. Vieni nuspręs, kad reikia neįgaliųjų pliažo, kiti nuspręs, kad reikia turintiems viršsvorio pliažo, o kiti dar – tiems, kieno akys rudos. Neturėtume pagal tai skirstyti“.

Neįgaliųjų reabilitacijos centro administratorė taip pat turi judėjimo negalią. Ji ir papasakojo daugiau apie šią vietą: „Mes esame tarp Palangos ir Šventosios, palei dviračių taką. Mūsų stovyklai šiemet 25 metai“. Čia yra ir valgykla, ir virtuvė, kur žmonės gali pasigaminti maisto, vyksta ir įvairūs užsiėmimai, pavyzdžiui, filmų peržiūros, konferencijos, galima net žaisti biliardą ar tenisą. Viskas pritaikyta būtent tiems, kurie turi judėjimo negalią.

„Turime tokių erdvių, kur žmonės gali laisvalaikį savo leisti, knygas paskaityti, televizorių pažiūrėti, pabendrauti, pasigaminę maistą pavalgyti. Yra žemesnės viryklės, kriauklės. Mes viską patys padarėme. Ne asmeniškai, bet viską koregavom, žiūrėjom. Kai tu sau darai, tai pasidarai, kaip patogu“, – pasakojo administratorė.

„Mes daugelį metų darom tokius mokymus, dešimties dienų stovyklas, tiems, kurie neseniai po traumų. Tai ten labai daug visko: mokymai įvairūs, persikėlimas į lovą, į vežimėlį, į automobilį, vežimėlio valdymo technika, teisiniai visokie dalykai, medicininiai dalykai, kuriuos žmogui sudėtinga pačiam susivokti. Labai didžiulis dalykas yra patirtis, dalijimasis patirtimi“, – kalbėjo ji.