Kova dėl tarnybinio buto

70-mečio V.Balsevičiaus akyse – nusivylimas ir širdgėla.

Fiziškai sunkų miško pjovėjo darbą dirbusiam žmogui liepta per tris mėnesius išsikelti iš Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai priklausančių patalpų.

"Žiemą eik nors į gatvę. Ir kur man nueiti? Pasikarti?" – išrėžė mažakalbis V.Balsevičius, pradėdamas pasakoti pečius prislėgusią istoriją.

V.Balsevičius miško darbininku pradėjo dirbti sovietiniais laikais – 1972-aisiais.

"Pradėjau dirbti miško pjovėju tuomečiame miškų ūkyje. Buvo suteiktas gyvenamasis plotas, anuomet niekas jokių sutarčių nesudarinėdavo, tik buvo pildomos namų knygos. O 2009 metais su manimi sudaryta patalpų nuomos sutartis. Vėliau ji dar pratęsta, tiesa, terminuotai", – prisiminė vyras.

Teismų karuselė miškininką įsuka ne pirmą kartą.

Kuršių nerijos nacionaliniam parkui vadovavusi Aurelija Stancikienė taip pat mėgino iškrapštyti nuomininką iš tarnybinio buto, tačiau du anuomet vykusius teismo procesus vyras laimėjo ir kurį laiką miškininko gyvenimas buvo ramus.

Senatvėje – įtampa

Ginčas kilo dėl Alksnynėje prie pat rinkliavų posto esančio namelio. Jame V.Balsevičiui priklauso beveik 25 kv. metrai valstybinio būsto. Tai yra vienas kambarys su virtuvėle.

Sovietiniais laikais V.Balsevičiaus šeimai, auginančiai du vaikus, buvo leista naudotis ir šio pasato mansarda.

Tai sudarytų apie 50 kv. metrų ploto patalpas.

"Taip jau išėjo, jog mes su žmona išsiskyrėme. Faktiškai aš gyvenu pirmajame aukšte, viename kambaryje, o buvusi žmona – mansardoje", – aiškino V.Balsevičius.

Viktoras Balsevičius. Vytauto Petriko nuotr.

Tačiau mansardos nuomos sutarties nėra.

"Tuometis direkcijos vadovas leido man čia įsikelti. Kaimynystėje gyvenusi kaimynė nebesinaudojo tomis patalpomis, tad nuėjau pas tuometį parko direkcijos direktorių, kad leistų naudotis mažyčiu 11 kvadratų kambarėliu. Mes keturiese juk buvome, tai ir leido mums mansarda naudotis. Bet aš juk ją užėmiau ne savavališkai, buvo žodinė sutartis", – pasakojimą papildo buvusi V.Balsevičiaus sutuoktinė Stepanija Balsevičienė.

67 metų moteris guodėsi, jog turi sveikatos bėdų, o gyvenimo Alksnynėje nederėtų niekam pavydėti.

"Labai kukliai gyvename, turiu neįgalumo grupę. Mūsų gyvenimo nėra kam pavydėti", – dūsavo neringiškė.

Sandėliukas virto būstu?

Paaiškėjo, jog paskui tėvus į teismų procesą įsuktas ir Balsevičių sūnus Tomas.

Vyro gyvenimas nesusiklostė, uždarbio užsienyje jam nepavyko gauti, tad suaugęs sūnus vasarą praleido tarnybiniam butui priskirtame sandėliuke.

"Ir mane apkaltino savavališkai užėmus būstą. Koks ten būstas, sandėliukas juk, daiktams susidėti. Taip išeina, jog aš ūkiniame pastate registruotas? Dabar mane iš ūkinio pastato krausto. Teisme lyg nusikaltėliai pristatyti esame. Esą užėmę kaimynės butą, mansardą ir dar sandėliuką", – dūsavo T.Balsevičius.

Prieš kelis dešimtmečius šeima tikino prašiusi galimybės išsipirkti būstą, tačiau to jiems nebuvo leista padaryti.

Pasigirdus reikalavimams keldintis iš tarnybinio buto, pensininkams Balsevičiams buvo primintas V.Balsevičiaus mirusio tėvo būstas.

"Teisme prikišo, esą turėjome būstą. Aš buvau tėvo buto Preiloje paveldėtojas. Jį perrašiau dukrai. Jai juk reikėjo kurti savo gyvenimą. O direkcija mat prikiša, jog vaikai turi mumis pasirūpinti", – teigė V.Balsevičius.

Darbe nematė

Sulaukę paskutinės ir jiems nepalankios Klaipėdos apygardos teismo nutarties, Balsevičiai nužingsniavo pas Neringos merą Darių Jasaitį.

Mūsų meras du valstybinius butus turi, o su mumis valstybė labai negražiai pasielgė.

"Prašėme, gal socialinis būstas atsirastų. Bet nieko negavome. Mūsų meras du valstybinius butus turi, o su mumis valstybė labai negražiai pasielgė", – pasipiktino S.Balsevičienė.

Susitikimą su D.Jasaičiu V.Balsevičius prisimena su kartėliu.

"Meras pasakė, jog kolegos buvome, miškininkai. Tačiau aš tiesiai galiu pasakyti, jog kas jis toks yra, aš žinau, bet nė vienos dienos darbo vietoje, girininkijoje, nesu jo matęs. Aš iš miško ūkio išėjau jau nepajėgdamas dirbti. O dabar ir iš namų išvys", – pripažino V.Balsevičius.

Vartydamas teismui Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos teiktus dokumentus, V.Balsevičius mini ir daugiau jį žeidžiančių faktų.

"Parko direkcija net mėgina nurėžti dalį mano darbo stažo. Aiškina, kad aš esą tik nuo 1997-ųjų, o ne nuo 1972-ųjų dirbu. Na, bet reikėtų nors kiek padorumo turėti. Per gyvenimą tik pusę metų esu nedirbęs. Brigadoje buvo toks incidentas, vyrai prisigėrę praganė pjūklą. Visus tris mus atleido. Po pusmečio vėl įsidarbinau", – aiškino V.Balsevičius.

Merui – du butai

Beje, Neringos meras D.Jasaitis savo biografijoje pažymi, jog nuo 1995 m. iki 1996 m. buvo Kuršių nerijos nacionalinio parko miškų urėdijos darbininkas. Todėl D.Jasaičiui buvo skirtas tarnybinis 23 kv. m ploto butas Preiloje.

Šio būsto politikas iki šiol neapleidžia, jo neatsisakė net ir gavęs antrąjį butą. Ir nemato nieko gėdingo.

Dar daugiau – turėdamas vieną žinybinį butą, D.Jasaitis sėkmingai gauna antrąjį – savivaldybės socialinį būstą.

"Būstas suteiktas man apytiksliai apie 2000-uosius. Kaip ir dauguma neringiškių, stovėjau eilėje būstui gauti. Tuomet buvo savivaldybės nuostata, kad nidiškiams (Nidoje gimusiems/augusiems) butai turi būti skiriami Nidoje, o man, kaip augusiam Preiloje, būstas skirtas šioje gyvenvietėje. Būstą gavome kaip keturių asmenų šeima. Išsiskyrus su žmona, būstas liko šeimai (perrašytas buvusiai žmonai)", – situaciją komentavo D.Jasaitis.

Paprašė pratęsti terminą

Jei vieniems neringiškiams tenka patirti visiško nuopuolio grėsmę, tai kitiems šio krašto laimingiesiems pavydėtinai sekasi.

2008 m. D.Jasaitis išgirdo jam palankų Aukščiausiojo Teismo sprendimą.

Neskundžiamoje nutartyje pažymėta, jog su D.Jasaičiu Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija vienašališkai, prieš tai įspėjusi nuomininką, nutraukti buto nuomos sutarties negali.

Tai galiotų tik komercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų neterminuotoms nuomos sutartims.

"Nustatyta, kad patalpos nebuvo nuomojamos komercinėmis sąlygomis, todėl buvo padaryta pagrįsta išvada, kad sutarties negalima nutraukti remiantis CK 6.614 str.", – rašoma nutartyje.

Tai, kad D.Jasaitis nedirbo nacionalinio parko direkcijoje, šiai aplinkybei konstatuoti lemiamos įtakos neturi.

Nutartyje pažymėta ir tai, jog tas faktas, kad D.Jasaičiui suteiktas kitas, savivaldybės socialinis būstas, taip pat nėra ginčo esmė.

Išeitų, kai kam Neringoje galima pretenduoti į du butus, o kitiems – net vienintelio stogo virš galvos nevalia išsaugoti?

"Toks klausimas kyla tik dar šiek tiek padorumo turintiems. Labai apgailėtina situacija. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog nevalia jokiai institucijai atimti paskutiniojo būsto iš žmogaus. Paprastai tariant, šiais laikais į gatvę žmonės neturėtų būti vejami", – rėžė V.Balsevičių teisme ginantis advokatas Tomas Juodžius.

Teisininkas, praėjusią savaitę lydėdamas Balsevičius į dar vieną teismo posėdį, dėl iškeldinimo termino atidėjimo, vylėsi, jog Lietuvoje vis dėlto laimės padorumo ir teisingumo principai.

Parko vadovei rūpi istorija

O štai Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovė Aušra Feser turi kitą nuomonę.

"Parko direkcija valdo tam tikrą valstybinį turtą. Žmonės šiame pastate gyveno be jokios sutarties ir be jokios teisės ten gyventi. Ir tai tęsėsi ne vienerius metus, o gražiuoju susitarti, kad jie išsikeltų, nepavyko. Tada kreipėmės į teismą, kad šis nuspręstų, gali jie ten gyventi, ar ne. Žinau, jog yra buvę atvejų Lietuvoje, kai tokiais atvejais žmonėms buvo leidžiama gyventi iki gyvos galvos", – situacijos priešistorę pasakojo A.Feser.

A.Feser aiškino, jog, kaip valdininkė, ji elgiasi teisėtai ir, jos galva, teisingai.

"Teismas nusprendė, kad jie turi išsikelti. Žmonės paprašė leisti atidėti teismo sprendimo vykdymą, ir mes neprieštaraujame", – tikino A.Feser.

A.Feser ne tik vadovauja Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, bet ir yra Neringos savivaldybės tarybos narė, priklauso socialdemokratų partijai, kaip ir Neringos meras D.Jasaitis.

Paprašyta paaiškinti, kuo skiriasi D.Jasaičio dviejų iš valstybės gautų butų situacija nuo V.Balsevičių, politikė įtikinėjo, jog tai visiškai skirtingos istorijos.

"D.Jasaičiui priklausantį butą atidavėme Turto bankui, nes jo su tokia teismo nutartimi mums nereikia. Teismas pripažino, jog sutartis buvo neterminuota. O kalbant apie Balsevičių istoriją, mums nesinori, jog šis pastatas būtų parduotas, nes jis yra nepaprastos vertės", – aiškino A.Feser.

Tad koks likimas laukia Alksnynėje esančio vienkiemio?

Pasirodo, jog parko direkcija norėtų čia įrengti ekspoziciją.

"Norime jį įveiklinti. Mes seniai puoselėjame svajonę tą namą padaryti lankomą. Apie 1903 metus šioje vietoje buvo pastatyti penki pastatai, kurie buvo skirti kopų prižiūrėtojams. Turiu istorinės medžiagos, renku, ieškau, žiūriu", – tikino A.Feser.

Būsto reikia, tik neaišku kam

Panašu, jog aiškios vizijos, o juolab konkretaus projekto idėjos finansavimui kol kas nėra. Vizija, kas turėtų atsirasti išgujus Balsevičių šeimą iš namų, tėra gyva pačios A.Feser galvoje.

Tačiau išskirtina tai, jog Kuršių nerijos nacionaliniam parkui buvo perleista naudotis Juodkrantės mokykla.

"O ten yra per tūkstantį kvadratinių metrų, ar jų mažai? Ne, geriau žmones iš namų išvyti ir neva ekspoziciją įkurti, laikyti pastatą užrakintą. Koks lankytojų centras gali būti Alksnynėje? Ką ten lankyti, į kontrolės posto kontrolierius žiūrėti? Absurdas visa tai. Parko direkcijos funkcijoms ir vizijoms – per akis valdomo ploto. Kyla klausimas, kam to pastato taip prisireikė ir kas iš tiesų ten bus daroma?" – retoriškai klausė Neringos tarybos narys Dovydas Mikelis.

"Ne, na, viršūnė. Man jo reikia. Aš čia jį pasiimsiu. Mes gyvename teisinėje valstybėje, ką man daryti kaip vadovui? Tai gal kas pasakys, kad jie man į kišenę moka ir ten gyvena neteisėtai?" – pyktelėjo A.Feser.

Parko vadovė aiškino, esą šio pastato reikėtų Kretingos miškų urėdijos padaliniui.

Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio vadovas Tomas Zaleckis aiškino, jog urėdijai naujų patalpų reikėtų, bet ne verktinai.

"Gal 5–6 metų tėkmėje norėtume surasti naują pastatą, kur oriai galėtų įsikurti miškininkai. Turime įvairių statinių nerijoje, be jie nėra tinkami. Atsisakėme ir miškų urėdijai priklausiusios poilsinės", – aiškino T.Zaleckis.

Vis dėlto aiškėja, jog trūks plyš valstybinių įstaigų ar įmonių veiklai šio pastato nereikia.

"Mums užtenka Juodkrantės mokyklos, mes matome, jog to patys neaprėpsime. Todėl pradedama kalbėti, kad ten galėtų įsikurti Kretingos miškininkai", – patikino A.Feser.

O štai Balsevičių šeimynai ši valdininkė sugebėjo mestelėti neįtikėtiną patarimą.

"Patarė važiuoti į kaimą, susirasti apleistą sodybą ir arti žemę, jei jau neturime kur gyventi", – stebėjosi V.Balsevičius, išgirdęs patarimą užimti svetimą turtą.

"Juk tiek žmonių dabar išvažiuoja į užsienį, na, reikia kažką daryti", – savo patarimo logika net neabejojo A.Feser.

Situaciją vertins viceministras

Ką daryti su Balsevičių gyvenamu namu, parūpo ir aplinkos viceministrui Martynui Norbutui, kuris tokiu reikalu net susiruošė į pajūrį.

"Valstybės turtas Alksnynėje naudojamas ne pagal paskirtį, valstybė patiria žalą. Bet neseniai Seimo narė Virginija Vingrienė pateikė įstatymo pataisas, kuriose numatyta galimybė spręsti štai tokias situacijas. Norima leisti tokiems žmonėms įsigyti valstybės turtą nominalia verte. Tai būtų viena išeičių. Bet kiekviena situacija yra skirtinga ir kiekvieną jų reikia analizuoti atskirai. Išties kelia nuostabą tai, jog žmonės daugybę metų gyvena tarnybiniuose būstuose, nors oficialiai net nedirba tose valstybinėse tarnybose, kurioms priklauso turtas. Mes turime ir kitą pavyzdį, kaip Neringos mero D.Jasaičio, kuris niekaip nenori atsisakyti tarnybinio buto, aiškindamas, neva negali imti paskolos būstui, nors kažkodėl kiti žmonės, gaudami mažesnius atlyginimus, gali pasiimti paskolas", – nuomonę išsakė aplinkos viceministras.

M.Norbutas patikino, jog Alksnynės pastato reikalingumą analizuos.

"Kiekvieno valstybinio turto panaudojimas yra viešojo intereso dalis. Kol kas aš negaliu iš esmės vertinti šios situacijos, nes nežinau visų aplinkybių, todėl sunku pasakyti, kaip ši situacija turėtų būti vertinama", – tikino aplinkos viceministras M.Norbutas.

Turto – iki soties?

Paaiškėjo dar viena įdomi aplinkybė, bylojanti, jog nerijos pusiasalyje požiūris į savą ir svetimą turtą vis dėlto yra kitoks nei žemyne.

Prieš metus Klaipėdos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba perdavė Neringos savivaldybei patalpas, kurių panaudojimo vizija iki šiol nėra aiški.

"Buvo toks reikalas. Perdavėme savivaldybei ir ji turi spręsti, panaudoti tai kaip butus, ar ne. Mes perkėlėme Juodkrantėje dirbusią darbuotoją į Klaipėdą. Patalpų nereikėjo, todėl perdavėme. Žiemą ten buvo šildoma, kad vandentiekis neužšaltų. Jos įsikūrusios virš Juodkrantės bendruomenės namų, antrajame aukšte", – prisiminė Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Antanas Bauža.

Kas gyvena ir kas naudojasi visus metus šiuo turtu, nėra aišku.

Juodkrantiškiai tikina, jog šiomis patalpomis nesinaudoja nė viena vietinė šeima, kuriai tikrai verkiant reikėtų socialinio būsto.

Komentaras

Albertas Stanislovaitis

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius

"Suprantu V.Balsevičiaus situaciją. Mano žiniomis, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija pagal galimybes pratęsinėjo tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Tačiau parko direkcija, kaip valstybinio turto valdytoja, privalo laikytis numatytų įstatymų. Minėtų patalpų direkcijos veiklai nereikia. Tad direkcija nereikalingą turtą privalo atiduoti Valstybės turto fondui. Šiuo metu vyksta teisminiai procesai, todėl daugiau komentuoti šio klausimo negaliu. Jei galutinis teismo sprendimas bus nepalankus p. V.Balsevičiui, galbūt Neringos savivaldybė imsis iniciatyvos suteikti jam socialinį būstą. Pažadu, kad artimiausiu metu aptarsime situaciją su tarnybos teisininkais ir KNNP direkcijos vadove, ar visos mūsų galimybės yra išnaudotos.