Žvirblinės pelėdos Lietuvoje labai retai sutinkamos, jos įrašytos į Raudonąją knygą.

Ventės rage į paukščių žiedavimo gaudykles pirmą kartą nuo 1929 m. žvirblinė pelėda buvo įkliuvusi 2013 m. Šio paukščio Lietuvos ornitologai nebuvo sužiedavę net 84-erius metus.

Šios pelėdos gyvena ir žiemoja Lietuvoje. Joms čia užtenka maisto, pelėdos susikaupia nemažai atsargų, kartais miškuose vaikštantys žmonės aptinka krūvas negyvų pelių ir paukščių.

Šie simpatiški plėšrūnai gyvena 20–30 metų.

Žvirblinės pelėdos sveria 70 gramų, tai yra mažiausia iš Lietuvoje sutinkamų pelėdų.

Šio paukščio nugarinė pusė yra rusvai pilka. Ant galvos yra mažesni, o ant nugaros didesni balti taškeliai. Uodega – su penkiomis šešiomis šviesioms skersinėmis juostomis.

Skruostų diskas neryškus, baltas su keliais tamsiais ratais. Kūno apatinė pusė šviesi su retais, neryškiai pilkais dryželiais.

Žvirblinė pelėda – sėsliai gyvenantis paukštis. Lietuvoje dažniau sutinkamas senuose spygliuočių miškuose.

Jų paplitimo arealas apima visą Eurazijos žemyną.

Ši rūšis dažniau sutinkama atšiauresnio klimato zonoje – nuo Skandinavijos iki Rytų Sibiro, Sachalino. Žymiai mažesni paplitimo plotai yra Vidurio, Rytų bei Pietų Europoje.

Lizdui šie paukščiai vietą pasirenka medžiuose, dažniausiai dirbtinai sukurtose ertmėse. Tai gali būti inkilas, skirtas varnėnui, uoksas, iškaltas genio.

Per žvirblinių pelėdų tuoktuves šiluose girdimas melodingas švilpavimas – taip patinas siekia atkreipti patelės dėmesį.