Pagrindinis naujos Lietuvos jūrų muziejaus knygos herojus

Romano Vilčinsko-Vilko Lietuvos jūrininkystės archyvas

Leidinio pagrindu tapo muziejuje saugomas Romano Vilčinsko-Vilko XX a. pirmosios pusės Nemuno laivų žinynas bei susirašinėjimo su tarpukario upeiviais medžiaga.

D. Elertas pasakojo apie paties R. Vilčinsko-Vilko jūrines patirtis: „R. Vilčinskas-Vilkas buvo jūrų kapitonas, Antrojo pasaulinio karo metais plaukiojo latviškais ir lietuviškais laivais, patyrė laivo „Kaunas“, kurį atakavo vokiečių povandeninis laivynas, katastrofą, vėliau plaukiojo ir vokiečių prekybiniais laivais. Šie būdavo vadinami mirties laivynu, nes juos persekiojo britai ir sovietinės submarinos.“

Po Antrojo pasaulinio karo R. Vilčinskas-Vilkas atsidūrė Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovykloje. Čia subūrė kitus jūreivius, buvo vienas iš emigracijoje atkurtos Lietuvos jūrininkų sąjungos aktyvių narių. Tuo metu jis pradėjo rinkti duomenis ir pastebėjimus iš tarpukario Lietuvos laivyno istorijos, medžiagą apie Latvijos, Estijos, Vokietijos laivynus. Dirbdamas su šaltiniais sukaupė labai daug medžiagos, kurią, šiek tiek susisteminęs, pavadino „Lietuvos jūrininkystės archyvu“. Apie 90-uosius metus jis susisiekė su šviesaus atminimo istoriku Romaldu Adomavičiumi, su kuriuo iš pradžių konsultavosi, vėliau ėmė siųsti surinktą medžiagą Lietuvos jūrų muziejui, buvo atvykęs ir pats, bendravo su R. Adomavičiumi ir D. Elertu.

„Keli archyvo aplankai buvo skirti ir laivybai Nemunu, – sakė D. Elertas. – Rinkdamas medžiagą R. Vilčinskas-Vilkas susirašinėjo su žmonėmis, kurių atsiminimai siekė laikus iki Pirmojo pasaulinio karo, Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi laiką iki pokario metų. Archyve – ne tik bandymas kuo tiksliau apibūdinti kiekvieną Lietuvos laivyno laivą, bet ir daug laiškų: susirašinėjimas su lietuviškų bendrovių valdininkais bei škiperiais, kuriuos likimas išblaškė nuo Australijos iki Amerikos. Juose – ir asmeninės istorijos, emocijos, atsiminimai. Knygoje šalia šių istorijų publikuojamos ir jų autorių ranka pieštos paprastos laivų schemos.“

XX a. 9 dešimt.: D. Elertas, R. Vilčinskas-Vilkas su žmona, R. Adomavičius Lietuvos jūrų muziejuje. Archyvo nuotr.

Laivai, kaip ir žmonės, turi savo likimus

Pradėjus vertinti galimybes parengti spaudai R. Vilčinsko-Vilko Lietuvos jūrininkystės žinyną su patikslinimais bei komentarais ir laiškų bloko medžiaga, paaiškėjo, kad reikia labai daug komentarų ir paaiškinimų, kad būtų suprantama skaitytojui.

„Teko ieškoti būdo, kaip pateikti kontekstą, kuris sietųsi su laiškais ir išskleistų tą temą, – pasakojo D. Elertas. – Taip knygoje atsirado amžininkų liudijimų blokas. Tai daugiausia atsiminimai arba žurnalistų pasakojimai – to laiko reportažai ir panašiai. Jie leidžia susidaryti kaleidoskopinį įspūdį, kaip kasdienybėje skleidėsi įvairiausi Nemuno laivybos aspektai. Chronologinės ribos aprėpia garlaivių epochą – XIX a. paskutinį dešimtmetį iki Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvos Respublikos kūrimosi ir, žinoma, Antrojo pasaulinio karo patirtis. Šiek tiek rašoma apie pirmuosius pokario metus emigracijoje ir Lietuvoje, tai, kas susiję su laivynu, žmonėmis ir gyvenimu prie Nemuno.“

Baidokai garlaivių krantinėje ties Vytauto Didžiojo bažnyčia Kaune, 1908 m. kovo 14 d. išsiųstas Davido Vizuno atvirukas. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus rinkinys.

Knygoje pateikti tekstai skirtingi savo turiniu ir stilistika: nuo studijinių iki įvykių liudijimų su išskirtiniais siužetais. Dauguma šių tekstų buvo surinkti iš leidinių bei spaudos publikacijų: Amerikos, Australijos, Kanados, Lietuvos spaudos, keli vertimai iš vokiečių kalbos. Ši dalis paruošia mažiau pasirengusį skaitytoją suvokti visos knygos medžiagą, atsiversti žinyno dalį ir susipažinti su konkretaus laivo biograma. Laivai, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Knyga yra aktuali ir tiems, kurie nori detaliau tyrinėti minimą laikotarpį.

D. Elertas teigė, kad pagrindinis dėmesys knygoje yra skirtas laivams ir žmonėms, joje atspindimas laikas nuėjo į praeitį, nusinešdamas ir specifinę kalbą, specifinius santykius, specifinę tapatybę. Aprašomuoju laiku tas pasaulis buvo labai turtingas, be to, smarkiai kito – lietuvėjo, vėliau tos tradicijos nutrūko, neliko vaikų, bėgiojančių per sielius ir kartais žūstančių, o tie, kurie išgyveno, įgijo specifinių įgūdžių. Neliko ir poreikio gyventi laive, o tada taip gyveno ištisos šeimos. Tai liudija knygoje publikuojami žymaus kalbininko Arnoldo Piročkino 1940 m. prisiminimai.

Ratinis garlaivis „Jaroslawna“ Kačerginės prieplaukoje, 1911–1915 m. atvirukas. Tarpukaryje garlaivis vadintas kitu vardu – „Vytis“. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys.

Vienos vėliavos istorija

Istorikas pasakojo ir knygoje aprašomą neįtikėtiną vienos vėliavos istoriją. Pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje keletas lietuvių laivų – upinių plokščiadugnių, nepritaikytų plaukiojimui jūrose, vienas iš jų – ratinis garlaivis, – sugebėjo nusigauti iki dabartinės Lenkijos teritorijos ir Baltijos jūra pasiekti Helgolandą ir Gotlandą. Maža to, jie žygio metu buvo iškėlę lietuvišką trispalvę, su kuria ir įplaukė į Hamburgo uostą. Tai sukėlė tada miestą valdžiusios britų administracijos nusistebėjimą ir ji pasiūlė nuimti vėliavą, kad nesusipyktų su sovietais. Iškelta vėliava reiškė, kad laivas yra Lietuvos eksteritorija. Nepriklausomos Lietuvos nebebuvo, bet nors ir trumpai, ta teritorija egzistavo jūroje. Kapitonas Vitas Katinas šią vėliavą išsaugojo ne tik karo metu, bet ir emigracijoje: keldavo per šventes, dalyvavo protestuose prie SSRS atstovybės ir panašiai. Kai Atgimimo metu vyko Lietuvos jachtų žygis aplink pasaulį, ji buvo perduota „Laisvės“ kapitonui Ignui Miniotui, apiplaukė visą pasaulį ir vėliau padovanota Vytauto Didžiojo karo muziejui. Simboliškas, bet, deja, primirštas, faktas.

„Lietuvių žygis upių laivais – garlaiviais „Lithuania“, „Balanda“, vilkikais „Lapė“ ir „Ramygala“, motoriniu baidoku „Ūdra“ per jūros minų laukus, bombarduojant sąjungininkams, apšaudant, šalia povandeninių laivų (tuo metu laivų skandinimas vyko masiškai) – atrodo labai įspūdingai, – sakė D. Elertas. – O vėliavos istorija reiškė ir reiškia šiek tiek daugiau nei žmonių išsigelbėjimą. Norėjosi knygą užbaigti pasakojimu, turinčiu didesnį užtaisą.“

Nemune nuskandinti laivai ties Linksmakalniu Kaune, 1915 m. aut. Otto Liesmann. Dešinėje – sugriauto tilto poliai. Kretingos muziejaus rinkinys.

Nemunas – mitinė upė

Lietuviui, anot D. Elerto, ir archajine, ir moderniąja prasme Nemunas yra pagrindinė upė. Lietuvos metraščių dalyje, kurioje pasakojama apie lietuvių kilmę iš romėnų, rašoma, kad šia upe atplaukė Palemonas. Šiuo mitu lietuviai integravosi į Vakarų Europos kultūrą, pabrėždami savo simbolinę priklausomybę Antikos tradicijai, nes panašius mitus kūrė ir visos aplinkinės krikščioniškos tautos. Legendinės Lietuvos kūrimas prasideda nuo Nemuno įsisavinimo, tam padeda ir raktiniai žodžiai „atplaukė“, „su laivais“, „romėnai“.

„Vien šio fakto užtenka norint įvertinti Nemuno svarbą mūsų savimonei, – įsitikinęs istorikas. – Šimtmečius ši upė mus jungė su Vakarais. Nemuno traktas – sielių, javų, silkių ir panašiais kelias suko tik viena šakele link Klaipėdos, o pagrindinė judėjo link Karaliaučiaus ir Gdansko. Gdanskas (Dancingas) buvo pats didžiausias Rytinės Baltijos pakrantės megapolis. Iš ten Nemunu buvo gabenamos europietiškos prekės. Su prekių plukdymu buvo susiję labai daug žmonių, be sielininkų profesionalų, plukdyti sielius ar javus labai dažnai buvo samdomi pakrančių gyventojai, kurie grįždavo atgal su pinigais. Įsivaizduokime, koks nuotykis tai būdavo žmogui iš gūdaus kaimo. Jis pamatydavo pasaulį, kitokius santykius, įgydavo kitokių patirčių, atveždavo nematytų dalykų iš didžiųjų miestų. Šis poveikis valstiečio akiračio plėtimui dar nėra pakankamai įvertintas. Taip Lietuva europėjo, nes kartu plito ir naujos mintys bei idėjos. Vykstant įvairiems istoriniams sukrėtimams ir politiniams pokyčiams, ūkinė Nemuno reikšmė maitino ir legendinę dalį, išlaikydama Lietuvos ryšį ir priklausymą Europai. Nemunas lietuvių folklore, kaip ir Dunojėlis, yra virtęs bendriniu – didelės galingos mitinės upės provaizdžiu.“