Nuolaidų akcijos – apsukrus verslininkų laviravimas ar nuoširdi šventinė dovana klientams? Kokia tikroji prekių vertė, jei kai kurios jų nukainojamos beveik 10 kartų?

Pasirodo, tokia verslo sėkmės paslaptis gali būti ir abejotino skaidrumo sandoriai su gamintojais, ir sumani pardavėjų viešųjų ryšių kampanija.

Nuo 5 litų iki 59 centų

Populiarus kalėdinis saldėsis vaikams didžiuosiuose prekybos centruose lapkričio pradžioje, tik prasidėjus prieššventinei prekybai, kainavo 5 litus 49 centus.

Po pusantro mėnesio, gruodžio viduryje šiai prekei paskelbiama nuolaidų akcija ir mažylių pamėgti šokoladukai jau kainuoja trimis litais pigiau.

Dar dosnesni prekybininkai tapo tris dienas prieš Kalėdas. Tos pačios prekės kaina staiga nunyko iki 1lito 99 ct. Tačiau, pasirodo, ir tai dar ne riba: antrąją Kalėdų dieną tų saldėsių vertė sutirpo iki 59 centų.

Pirkėjams kilo klausimas, kokia gi yra prekės savikaina, jei per beveik du mėnesius jai pritaikyta vos ne tūkstančio procentų nuolaida?

Sąmokslo teorija?

Galimas dalykas, kad verslo pasaulyje egzistuoja schema, dėl kurios smulkieji prekiautojai niekada negalės taikyti tokių nuolaidų, kokios taikomos didžiuosiuose prekybos centruose.

Teigiama, kad jau seniai yra susiklostę santykiai tarp gamintojų ir perpardavinėtojų, labai stambių kompanijų, kurios visą gamintojo prekių likutį sandėliuose įsigyja už mažesnę nei minimalią kainą.

Tą likutį paprastai sudaro daiktai, kurie iš anksto buvo įskaičiuoti kaip galimas brokas ar tiesiog užsakytos, bet kažkieno nenupirktos prekės.

Sakykime, tam tikrų šitokių prekių likučio vienetas parduodamas už vieną eurą, t.y. 3 litus 45 centus. Tačiau šis sandoris galioja tik tada, kai perpardavinėtojas nuperka visą likutį, kurio vertė yra ne vienas milijonas litų.

Investavęs šią sumą, koncernas pinigus bet kuriuo atveju atsiims, nes niekur kitur už tokią sumą šių prekių niekas daugiau nenusipirks. Tokie sandoriai sudaromi tik su labai didelius pinigus generuojančiomis kompanijomis.

Taip šitiems perpardavinėtojams atsiranda galimybė manipuliuoti nuolaidų akcijomis. Kadangi net jas taikant neįprastai dideles pelnas – garantuotas.

Įtarimus, kad egzistuoja tokia schema, patvirtino vienas uostamiesčio verslininkas, užsiimantis mažmenine prekyba.

Jis susirado gamintojų kompaniją, kurioje užsakė pagaminti nustatytą reikiamų prekių kiekį. Buvo sutarta suma, į kurią buvo įskaičiuota daikto savikaina ir 40 procentų gamintojo antkainis.

Gamintojas sutartį įvykdė, tačiau prekių pagamino kur kas daugiau, tad pasiūlė klaipėdiečiui tą likutį prekių iš jų nupirkti po 1 eurą už vienetą. Tačiau reikėjo pirkti visą likutį, o jo vertė – 10 mln. eurų.

"Tas prekes pajėgus nupirkti tik labai didelis prekybos tinklas. Kaip manote, kodėl jie klesti, o mažos parduotuvės bankrutuoja? Stambūs koncernai niekada nemoka gamintojams tiek, kiek rinkoje kainuoja tos prekės. Todėl jie ir gali taikyti tokias nuolaidas", – tvirtino verslininkas.

"Tai – mafija"

Paradoksalu, bet tokiuose stambiųjų koncernų ir gamintojų sandoriuose formaliai nieko nelegalaus nėra, išskyrus moralinį aspektą.

Šią prekybos banginių gudrybę perpratęs klaipėdietis tvirtina, kad smulkusis verslininkas niekada negalės taikyti 70 proc. nuolaidų, nes jo parduodamų daiktų antkainis geriausiu atveju siekia 40 proc.

"Manau, kad toks prekių įgijimo principas taikomas visose srityse – nuo statybinių medžiagų iki kanceliarinių prekių. Tai – mafija. Kaip manote, kodėl su koncernais kovojama visame pasaulyje? Nes jie tokiais savo sandoriais naikina bet kokį kitą verslą, ypač smulkųjį", – įsitikinęs anonimu panoręs likti uostamiesčio verslininkas.

Ar klientas apgaunamas?

"Visur egzistuoja verslo etika. Pas mus tos verslo etikos ir sąžinės yra kiek mažiau nei kitur. Yra atvejų, kai paskelbiamos 50 procentų nuolaidos, ir rėkiama, kad po trijų mėnesių bus taikomos dar 50 procentų nuolaidos. Tai kyla klausimas, kokia yra viso to savikaina?" – dėstė rinkodaros specialistas Raimundas Vaitiekūnas.

Pavyzdžiui, kokybiškų italų gamintojų batų savikaina yra 5–7 eurai, tai yra 17–24 litai. Tačiau nuo pardavimo mechanizmo priklauso, kiek už juos sumokės pirkėjas, kuris juos avės.

Ne paslaptis, kai kuriose Lietuvos parduotuvėse antkainis batams, taip pat ir rankinėms siekia nuo 300 iki 500 proc.
Pasak R.Vaitiekūno, normalioje visuomenėje, kuri neserga daiktų pirkimo manija, vyksta dialogas tarp gamintojo ir pirkėjo. Priežastis paprasta – jei jie abu gerai dirba, visuomenė klesti, bet jei bent vienas iš jų sukčiauja, siekdami sau naudos, tai galiausiai nukentės tas, kuris moka pinigus, tai yra pirkėjas.

"Rinkodaros mechanizmas tokioje visuomenėje, kaip mūsų, kuri auga, tobulėja ir mokosi, nukreiptas į spaudimą – kuo daugiau žmogui įpiršti to, ko jam neypatingai reikia", – įsitikinęs R.Vaitiekūnas.

Esą be daugelio daiktų žmonės gali apsieiti, bet prekybininkai siekia juos iškišti. Daugelis daiktų, kurie guli lentynose ir bado akis, yra vadinamieji nelikvidai, tai yra pagamintos ir neparduotos prekės, nes jos neatitiko klientų poreikių.

Teigiama, kad tikra prekė pirkėją randa greitai. O pas mus orientuojamasi į kiniškus daiktus, kurie nėra aukštos kokybės.

"Galiu garantuoti, kad prekės, kurioms taikomos nuolaidos, tai – lentynose užsigulėję daiktai, arba jie dideliais kiekiais pusiau veltui įsigyti gamintojų sandėliuose, arba tai yra gamybos brokas. Normaliame versle tokių nuolaidų negali būti, paskaičiuokite vien mokesčius. Niekas nedirba veltui", – įsitikinęs verslininkas iš Klaipėdos.

Tikslas – kuo didesnis pelnas

"Čia yra normali verslo logika, kiekviena įmonė, parduodama paslaugą ar daiktą, nori uždirbti pinigų. Dėl to paprasto pelno siekimo labai svarbu, kad prekė neužsigulėtų lentynoje. Prekes reikia skubiai išparduoti, kad galima būtų nupirkti naujų ir turėti apyvartinių lėšų", – dėstė R.Vaitiekūnas.

Pagaminti prekes reikalingos žaliavos, žmogiškieji ir energetiniai resursai, visa tai įskaičiuojama į prekės savikainą. Po to dedami antkainiai, ir prekės paskirstomos į tam tikras rinkas, kuriose veikia skirstytojai, distributoriai, perkantys tuos daiktus.

Priklausomai nuo to, kur tos prekės bus parduodamos, kokie yra šalies mokesčiai, uždedamas dar vienas antkainis.

Taigi ta pati prekė skirtingose šalyse gali kainuoti skirtingai. Kaina gali priklausyti ir nuo to, ar jas platina tiesioginiai gamintojų atstovai, ar perpardavinėtojai.
"Kai produktas pereina per perpardavinėtojų grandinę, kaina uždedama ta, kuri rinkoje yra paklausi. Neretai įmonės apeina tarpininkus ir tas prekes stengiasi parduoti per savo atstovus, kurie yra tose šalyse. Jeigu kaina per didelė, paprastai daiktas lieka lentynoje", – teigė R.Vaitiekūnas.

Rūpintojėlis – be nuolaidų

Pirkėjai pastebėjo, kad yra tam tikros prekių grupės, kurioms nuolaidos niekada netaikomos. Paprastai tokios būna prekės, kurių likutinė vertė yra didelė, o prekės ženklas – garsus. Tai ir automobiliai, ir kailiniai, ir juvelyriniai dirbiniai, kitos prabangos prekės.

Šių prekių likutinė vertė – didelė, todėl ir kaina – didelė. Yra prekių, kurias gamina robotai, tačiau net joms nuolaidos retai taikomos.

"Teko matyti roboto išdrožtą "lietuvišką" Rūpintojėlį. Juos gamina Kinijoje, o parduoda Lietuvoje. Vienoje verslo parodoje mačiau, kaip tai daroma. Paima liaudies meistro išdrožtą darbą kaip matricą, ir robotas lazeriu sugeba nukopijuoti rankų darbo skulptūrą", – pasakojo R.Vaitiekūnas.

Tokio "rankdarbio" vertė irgi priklauso nuo to, kas užsakė programėlę, arba nuo to, kiek pagaminta tokių Rūpintojėlių.

Tačiau tai nereiškia, kad jie bus pigesni už tą, kurį išdrožė liaudies meistras. Nors jis dirbo savaitę, o robotas per parą prigamino 100 tokių kopijų. Robotai kopijuoja ir juvelyrinius dirbinius, tačiau ir jų kaina nesiskiria nuo rankų darbo.

Šiuo atveju savikaina mažesnė, bet prekės kaina išlieka kaip originalaus rankų darbo kūrinio. Tokiems gaminiams nuolaidų akcijos taip pat netaikomos. Tačiau ir klientai neinformuojami apie gamybos išlaidas. Tad kyla natūralus klausimas, kas yra verslo etika?