Idėja – it akibrokštas

Padegti regioninio parko dalį kilo patiems aplinkosaugininkams, kurie nujaučia, kad toks siūlymas kai kam gali sukelti šoką.

„Žmonės gali pagalvoti, kad parkas tiesiog gali būti padegtas. Visuomenė gali to ir nesuprasti, Tačiau iš tiesų tai yra rimtas dalykas, pirmiausiai reikėtų atlikti tyrimus, parengti gamtotvarkos planą. O patį kontroliuojamą deginimą turi atlikti tik tam tikri specialiai paruošti specialistai“, – paaiškino Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis.

Pajūrio regioniniame parke baltųjų, pilkųjų bei mišku apaugusių kopų ir sausų pajūrio smiltpievių apsuptyje plyti arčiausiai jūros Lietuvoje esantis ledyninės kilmės gėlavandenis Plazės ežeras.

Šalia jo driekiasi vienintelė šalyje vieta, kur aptinkama ES mastu saugoma buveinė – Pajūrio smėlynų tyruliai.

„Kol kas dar tik aiškinamės, ar deginimą galima būtų įtraukti į gamtotvarkos planą kaip tinkamiausią priemonę prižiūrėti smėlynų tyrulius. Pirmiausiai reikėtų atlikti eksperimentinį deginimą hektaro plote. Gamtoje teorijos ne visada veikia. Norėdami tai išsiaiškinti, turime eksperimentuoti. Vienoje teritorijoje tai gali suveikti, o kitur – ne“, – tikino E. Paplauskis.

Pievos virs mišku

Miestiečiui dažnai sunku suprasti, kad neprižiūrima pieva per keletą metų gali virsti mišku.

„Visoje Lietuvoje turime didelę problemą dėl atvirų pievų ekosistemų išsaugojimo saugomose teritorijose. Nėra ūkininkų, kurie norėtų užsiimti gyvulių ganymu. Į pajūrį juk nevežios žmogus gyvulių bandos. Neturime mes tokių ūkininkų, kurie šimtą avių laikytų“, – pripažino ekologas.

Prieš kurį laiką pajūrio pievų išsaugojimui buvo griebtasi avių ganymo.

Lietuvos šiurkščiavilnių ir Romanovų veislės avys turėjo rupšnoti žolę saugomose teritorijose, taip apsaugodamos nuo per didelio krūmų ir žolių užžėlimo.

Neringoje buvo uždraustas gyvulių ganymas, o paskutinę karvę nidiškiai į žemyną išlydėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius.

Anapus marių aplinkosaugininkai taip pat vylėsi, kad jų saugomas teritorijas išgelbės avys ir ožkos. Ieškota net piemens etatiniam darbui, finansuojamam projektinėmis lėšomis.

Avys kol kas dar ganosi Neringos pievose.

Ekosistema: Plazės rezervato pašonėje driekiasi vienintelė Lietuvoje smėlynų tyrulių buveinė. / Aplinkosaugininkų nuotr.

Vienas rūšis keičia kitos

Pajūryje daugiausiai vyrauja pilkosios kopos, šienaujamos mezofitų pievos ir smėlynų tyruliai.

„Krūmynai plinta labai greitai. Per penkerius metus saugoma pieva gali virsti neįžengiamu brūzgynu. Kai kur gyvulių ganymas yra brangesnis, nei pievos šienavimas traktoriumi“, – kalbėjo E. Paplauskis.

Deginimas padėtų atkurti tam tikras buveines.

Gamtoje teorijos ne visada veikia.

„Tam tikrose pievose smėlynų bendrijos nyksta dėl to, kad per daugybę metų ima kisti dirvožemis. Šienaujant ir leidžiant žaliajai masei irti, dirvožemis darosi turtingesnis, todėl smėlynų bendrijas pakeičia kitos rūšies augalai. Lietuvoje be žmogaus įsikišimo ne mišku gali būti tik pelkės, užliejamos pievos ir pajūrio kopos. Juk kažkada visa Lietuva buvo miškas. Atvirų pievų buveinių augmenija išsivystė ir susiformavo tik dėl didžiulių žolėdžių gyvūnų bandų, kurios blaškėsi po miškus arba po gaisrų“, – pasakojo ekologas.

Ekosistemos nyksta

Pievos Lietuvoje formavosi, nes miškuose veisėsi laukiniai arkliai ir taurai.

„O mes dabar gaisrus gesiname ir gyvulių neganome. Per tūkstančius metų kartu su žmogumi išvysčiusios ekosistemos ima nykti. Nors kažkiek tų rūšių reikėtų išsaugoti kaip muziejinį eksponatą“, – paaiškino E. Paplauskis.

Kodėl reikėtų saugoti tam tikras ekosistemas?

„Todėl, kad niekada nežinosi, koks augalas galbūt išgelbės žmoniją. Jei ne pelėsinis grybelis, neturėtume penicilino. Kiek dar milijonų žmonių būtų numirę, jei ne antibiotikai? O gal iš tam tikro augalo kas nors išras vaistus nuo ateities ligų? Viskas yra iš gamtos. Viską mes imame iš gamtos. Tam, kad po savęs nepaliktume biologinės dykumos, turi būti saugoma bioįvairovė“, – akcentavo E. Paplauskis.

Erlandas Paplauskis / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Turi pavyzdžių

Pajūrio aplinkosaugininkai – ne vieninteliai, kurie ima svarstyti kontroliuojamo padegimo versiją, siekdami išsaugoti pajūrio ekosistemą.

„Dzūkijoje, Dainavos girioje, taip pat parengtas vienas gamtotvarkos planas. Tam, kad gamtoje būtų taikomos tam tikros priemonės, rengiamas gamtotvarkos planas. Paprastai tariant, negali bet kas gamtoje bet ką daryti. Planą dar turi įvertinti ekspertai“, – teigė E. Paplauskis.

Parko deginimo galima griebtis tik tuomet, kai atsiras sertifikuoti ir gerai paruošti specialistai.

„Žinoma, kad aiškinsimės, kiek tai kainuos. Jei deginimas bus pigesnis nei kiti būdai, tada ir galvosime. Kontroliuojamas deginimas yra kaip mokslas, tai reikia išmanyti“, – tikino E. Paplauskis.

Pajūrio smėlynų tyrulių buveinėje, kuri yra Plazės rezervate, vyrauja viržynai. Kitose Lietuvos dalyse viržynai vyrauja pušynuose.

„Dar vienas momentas, kurį reikia įvertinti, tai – visuomenės požiūris. Danijoje geriausiai pavyksta išsaugoti smėlynų tyrulių buveines ten, kur yra kariniai poligonai, kur vyksta pratybos, kyla savaiminiai gaisrai. Nors tai kažkam gali kelti nuostabą, bet deginimas, kaip buveinių atkūrimo priemonė, yra taikomas ne vienoje Europos Sąjungos šalyje. Lietuvoje dar tik mokomės tai daryti, žengiame pirmuosius žingsnius“, – pastebėjo E. Paplauskis.