Nepatogumai ir nuostoliai

Šiomis dienomis Vakarų Lietuvą užklupo lietūs ir vėjai. Netrukus ėmė kilti vandens lygis upėse, potvynio mastas stebinantis – išsiliejusių upių vanduo užtvindė kelius, sodybas.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, vandens lygis Minijoje ties Priekule vakar vis dar viršijo stichinę ribą.

Pavojingas vandens lygis išliko ir Minijoje ties Lankupiais ir Leitėje ties Kūlynais, nors stichinio lygio jis dar nesiekė, bet nerimo būta nemenko – vis dar buvo numatomas vandens lygio kilimas.

Savaitgalį sudėtingiausia situacija buvo Kumponų kaime esančioje sodininkų bendrijoje „Rasa“, kur buvo perpildytas apsauginis tvenkinys. Ugniagesiai iš Kauno atsigabeno galingą siurblį ir juo bei įmonės „Kretingos vandenys“ siurbliais pumpavo vandenį iš apsauginio tvenkinio į Miniją.

Vanduo užliejo kelius, ne vienos sodybos gyventojai turėjo darbo apsaugodami savo namuose daiktus, o į darbą ne važiavo, o plaukė valtimis.

Šeštadienį Priekulės seniūnijoje, Stragnų II kaimo ribose, keli automobiliai įvažiavo į apsemtą kelio ruožą, kur vandens lygis virš kelio dangos buvo pakilęs visą metrą. Mašinos nebegalėjo išvažiuoti, vienoje jų buvo du vaikai. Priekulės ugniagesiai buksyravimo lynu ištraukė iš apsemtos vietos automobilį „Mercedes Benz“, Agluonėnų ugniagesiai iš apsemto kelio ruožo ištempė automobilį „Ford“.

Tos pačios dienos vakare Stragnų I kaime automobilis „Fiat Ducato“ taip pat pakliuvo į potvynio spąstus, juo važiavusius žmones taip pat gelbėjo ugniagesiai. Užtvindytą kelią jie užtvėrė iš tolo matoma „Stop“ juosta.

Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Valdas Kundrotas tikino, kad rajone upių vanduo taip aukštai pakilęs dar niekada nebuvo. Upių vanduo pralaužė pylimus ne tik sodų bendrijoje „Rasa“, bet ir Kartenoje.

Vakar sinoptikai nusiraminimo šių teritorijų gyventojams dar nežadėjo – prognozuojamas lietus, atlydys. Baimintasi, kad vėjas nepasisuktų iš vakarų, tada vandens srautai plūstelėtų iš jūros į marias bei upes.

Įsisiautėjusios Baltijos bangos nuplovė smėlį Melnragėje ir paliko pavojingai vos ant dviejų pastolių stovėti neseniai įrengtą medinę apžvalgos aikštelę.

Vėlų penktadienio vakarą prie Girulių slipo, valčių rampoje jūros vanduo buvo beužtvindantis „Renault“ markės automobilį. Prieš vidurnaktį ugniagesiai mašiną išstūmė.

Vanduo: ištvinusios Minijos apsemti plotai dar nėra buvę tokie dideli. / R. Kilinskaitės nuotr.

Stebina ne stichija, o pasekmės

Stebėdamas savaitgalį siautėjusios audros ir prieš tai prapliupusių liūčių sukelto potvynio padarinius, Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus neslepia apmaudo. Jo tikinimu, mokslininkai jau seniai yra pateikę tyrimų išvadas, kurių nepaisymas – ryškiausias šių dienų akistatos su stichija faktas.

„Pastarųjų dienų stichijos siautėjimas Klaipėdos krašte – jokia naujiena ir tikrai nėra vien tik Klaipėdos bėda. Dar 2003 metais dirbdamas Susisiekimo ministerijos sekretoriumi be kitų kuravau vidaus vandenų ir saugios jūrų laivybos klausimus, vidaus ir jūrų uostų veiklą, jų infrastruktūros plėtrą ir priežiūrą. Susipažinau su rimta mokslininkų parengta medžiaga apie Šventosios uosto atstatymą. Mane tada ištiko tikras šokas, sužinojus, kokia didelė šio uosto pietinio molo atstatymo svarba pajūrio juostos išsaugojimui“ – kalbėjo A. Vaitkus.

Jokia paslaptis, kad smėlio juosta nuo Klaipėdos šiaurinio molo iki pat Šventosios traukiasi, ji žemėja, o jūros bangos plauna ir ardo kopagūbrį.

Mokslininkai pastebėjo, kad per pastaruosius 15 metų Baltijos jūros lygis pakilo apie 10 cm.

1999 metais Anatolijaus uraganas išguldė daugybę medžių, Klaipėdoje nunešė kelių pastatų stogus, nuplovė paplūdimius.

Vėtra tada išdraskė ir Šventosios uosto molo likučius – polius, po to bangos išardė ir tarp jų buvusią supiltą akmenų krūvą.

Ši audra labai akivaizdžiai parodė, kad smėlis Baltijos jūros rytinėje pakrantėje juda šiaurės link, o nemaža dalis jo iš jūros dugno netoli Klaipėdos šiaurinio molo nukeliavo link Saremos salų. Ten atsidūrė smėlis ne tik iš mūsų teritorijos, bet ir Kaliningrado srities ir net Lenkijos.

Pietinio Klaipėdos uosto molo poveikis akivaizdus – jis padeda išlaikyti pakrantės smėlį nuo Nidos iki Smiltynės, išlaikant kranto linijos stabilumą Kuršių nerijoje.

„2003 metų studijoje buvo labai aiškiai išdėstyta, koks bus efektas, jei atstatysime pietinį Šventosios uosto molą. Apie šią problemą kalbėjau ne vieną kartą, bendraudamas su kelių vyriausybių nariais. Ypač daug šiuo klausimu bendravau su pastarųjų ketverių metų Aplinkos ministerijos vadovais. Tikinau, jeigu nebus imtasi priemonių, šis poveikis tik augs, o padariniai kainuos kur kas brangiau nei siūlomos priemonės. Suvaldyti gamtos stichiją ir išsaugoti mūsų auksines kopas prireiks šimtų milijonų eurų. Liūčių laikotarpis nuo rudens iki pavasario darosi vis pavojingesnis. Vis labiau akivaizdu, kad vien žabtvorėmis mūsų pajūrio nebeišsaugosime“, – įsitikinęs Klaipėdos meras.

Turi dirbti mokslas ir valstybė

Didžiulė grėsmė yra iškilusi Olando Kepurei ir Melnragės paplūdimiui.

Vis labiau akivaizdu, kad vien žabtvorėmis mūsų pajūrio neišsaugosime.

A. Vaitkus įsitikinęs, kad mokslininkai turėtų tarti savo svarų žodį ir galbūt pasiūlyti statyti dar vieną akmenų konstruktyvą jūroje, bet tik tada, kai bus įvertintas Šventosios uosto molo teigiamas poveikis.

Portugalijos pavyzdys rodo, kad taip galima apsaugoti pakrantę ne tik nuo jūros, bet ir nuo vandenyno poveikio, pastatant atitinkamus konstruktyvus vandenyje.

„Jeigu nematysime, kad čia reikia investicijų ir būtinybės imtis darbų kuo greičiau, neteksime gražiojo skardžio ir pajūrio kopų. Kažin, ar kas iš viso stebi mūsų pajūrio plotą. Jei tokia stebėsena vykdoma, neabejoju, kad patvirtins – mūsų paplūdimiai siaurėja, o pusantro kilometro juosta po vandeniu iki moreninio sluoksnio yra gerokai pakitusi“ – neslėpė Klaipėdos meras.

Jo įsitikinimu, pinigai, kurie Uosto direkcijos skiriami paplūdimių pamaitinimui, pilant į jūrą uosto gilinimo metu išsemtą smėlį, tėra alternatyvi priemonė, turinti trumpalaikį poveikį.

Jūros galia yra stipresnė, šis smėlis visai netrukus nunešamas į šiaurę nuo mūsų krantų. Tik itin retais atvejais srovės pasisuka į priešingą pusę.

„Mano supratimu, pirmiausiai žodį turi tarti mokslininkai, jie turi įvertinti pokyčius ir jų greitį, tada valstybė turėtų imtis kardinalių veiksmų: atstatyti pietinį Šventosios uosto molą. Taip augtų Palangos paplūdimiai, o po to automatiškai ir – Klaipėdos paplūdimiai – nuo Melnragės iki Girulių“, – kalbėjo A. Vaitkus.

R. Kilinskaitės nuotr.

Pažėrė priekaištų

Mokslininkai teigia, kad vandens lygis ties Lietuvos krantais auga todėl, kad mūsų šalyje tris pastaruosius dešimtmečius nekalbama ir nieko nedaroma, kad miestų urbanizacija būtų vykdoma protingai.

Pasak specialistų, augant miestams lietaus nuotekų procesai nevaldomi.

Didieji šalies miestai auga, pavyzdžiui, Vilnius, naujai užstatomos teritorijos ištisai uždengtos kietomis dangomis, todėl liūčių metu visas vanduo tiesioginiu srautu teka į Nerį, toliau – į Nemuną ir visas šis vanduo, subėgantis į upių tėvą, neįprastu gamtai greičiu ir milžiniškais kiekiais pasiekia Klaipėdos kraštą.

Sukilęs Nemune ir Kuršių mariose vanduo kyla ir Dangėje.

Taip tvinsta ir upė ties Kretinga, šį baseiną dar ir pildo savi intakai. Taip vanduo pakyla virš užtvarų, ir hidrodinaminis smūgis pasiekia Klaipėdą.

Uostamiestyje labai ryškiai pastebimi šių reiškinių padariniai – Dangės kranto erozija ties botanikos sodu.

Tai – tik vienas pavyzdys, kokį poveikį ateityje pajus visas Klaipėdos kraštas.

Jau dabar matoma vis plačiau išsiliejanti Minijos upė.

„Tai yra padariniai fakto, kad mūsų šalyje nėra galvojama apie kompensacinių, liūčių vandens kaupimo tvenkinių įrengimą ar kitas mokslu pagrįstas priemones. Juose vandens lygis liūčių metu galėtų būti sukaupiamas ir po truputį, mažais kiekiais išleidžiamas į didesniąsias upes“, – įsitikinęs A. Vaitkus.

Tik pirmadienį Kretingos rajone vanduo apsemtose zonose pradėjo slūgti, nes iš Kuršių marių nebejaučiamas didžiulis pasipriešinimas, o Dangė tapo pralaidesnė.

Arvydas Vaitkus / Vestos Jašinskaitės nuotr.

Trūksta bendros politikos

„Valstybėje nėra bendros politikos šiuo klausimu. Pasielgta gudriai – priimti teisniai sprendimai, lydimi norminių aktų, kuriais teigiama, kad visi miestai turi pasirengti potvynių suvaldymo planus, kas, mano galva, yra visiška beprotybė. Tai sakau drąsiai ir atsakingai, nes akivaizdu, kad niekas nesuprato, ko čia reikalaujama. Kiekvienas miestas atskirai pasirengė savo planus. Esu įsitikinęs, kad niekas nesirūpina sužinoti, ar šie planai tarpusavyje dera, ar taip galima suvaldyti liūčių pasekmes visoje valstybėje. Valstybė privalo parengti rimtus planus, įtraukti į šį darbą mokslininkus ir ekspertus, kad būtų aišku, kaip turime protingai vystyti miestus. Pavyzdį galėtume imti iš Nyderlandų, Belgijos, šios šalys žino, kaip galima suvaldyti vandens stichiją, geba miesto infrastruktūroje integruoti lietaus vandens kaupiklius, – dėstė Klaipėdos meras. – Mieste esama nemenkų iššūkių. Vystant „auksinio trikampio“ teritoriją, matoma, kad už Palangos plento lietaus srautai nevaldomi, ir tai vers miesto valdžią ieškoti sprendimų su Klaipėdos rajono vadovais. Vien Klaipėda su šia problema negali dorotis.“

Viso regiono problemą teks spręsti drauge.

Neringos meras Darius Jasaitis pasakojo, kad jachtklubo krantinė jau nebesulaiko vandens srautų ir būna apsemiama. Galbūt sunku suprasti, bet faktas, kad čia stebimas linzės efektas. Vandens srautai, atplūstantys Nemunu, ties Rusne išsiskaido į užakusią ir dumblu užsinešiusią Skirvytę, ir esminis vandens debitas išteka į Atmatą.

Tai – signalas Aplinkos ir Susisiekimo ministerijoms, kad vandens srautai plūsta tik per Atmatą ir sukelia nepageidaujamą efektą.

A. Vaitkaus įsitikinimu, valstybė dabar pat turi susirūpinti, imtis darbų ir numatyti lėšas, aiškiai suprantant, kad didžiausią poveikį jaučia Klaipėdos kraštas.

Taip pat ir nepalikti likimo valiai Klaipėdos regiono kovojant su potvyniais, kurie susiformuoja dėl ilgalaikės urbanistinės plėtros. Tai yra visos Lietuvos reikalas.