Kaip tapti nematomam?

Su Lietuvos kariuomenės uniformų muziejumi, veikiančiu Kaune, istorikas Titas Tamkvaitis sutarė surengti maskuojančių uniformų parodą baterijoje, kuri ilgainiui tapo ne tik muziejumi, bet ir įvairių su karyba susijusių renginių vieta.

„Pasirinkome parodyti kamufliažines, arba maskuojančias, uniformas. Norėjome atskleisti, kokios jos yra įvairios, kokia skirtinga jų atsiradimo istorija. Dabar tokių maskuojančių uniformų variantų kiekvienoje valstybėje yra net po kelias dešimtis“, – pasakojo T. Tamkvaitis.

Žodis „kamufliažas“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „camouflage“, kuris reiškia „aklas“ arba „maskuojantis“.

Tokio tipo rūbai naudojami siekiant ką nors paslėpti, priderinant prie aplinkos.

Tai ypač aktualu kariams, kad priešininkai kuo mažiau pastebėtų mūšio lauke.

Pasak T. Tamkvaičio, Vokietijoje nuo 1931 m. pradėtas gaminti maskuojantis audinys su lietaus imitacijos elementais.

Esą palapinsiaustes su tokiu maskuojančiu raštu turėjo praktiškai kiekvienas kareivis ar policininkas, jau nekalbant apie įvairių struktūrų kariškius.

Maskuojančiais rūbais pirmiausia buvo aprūpinti smulkūs šturmo žvalgybos daliniai, snaiperiai, visi specializuoti kariškiai.

Specialiųjų pajėgų rūbas

Karinis kamufliažas išpopuliarėjo dar per Pirmąjį pasaulinį karą, o daugiausia jo tobulinimui laiko ir jėgų buvo skirta Antrojo pasaulinio karo metu.

Tuomet kamufliažas buvo naudojamas ne tik karių aprangai, jis pritaikytas maskuoti tankams, ginklams, sausumos transportui, lėktuvams ir netgi jūriniams laivams.

Per Pirmąjį pasaulinį karą savo šalmus kariai patys padengdavo kelių spalvų maskuojančiais raštais. Taigi visi jie buvo unikalūs.

„Nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio karinės maskuojančios uniformos pradedamos gaminti jau fabrikuose. Pirmoji šį žingsnį žengė Italija, o paskui jau visos kitos šalys. Daug valstybių tuo metu siekė perrengti savo kariuomenes maskuojančiomis uniformomis, bet tada nė vienai nepavyko to pasiekti. Tad maskuojančiais rūbais pirmiausia buvo aprūpinti smulkūs šturmo žvalgybos daliniai, snaiperiai, visi specializuoti kariškiai“, – kalbėjo parodos organizatorius.

Dabar visų šalių kariuomenės yra aprengtos maskuojančiomis uniformomis.

Ir natūralu, kad jos visos skirtingos, nes kuriant karinę aprangą itin svarbu sukurti tokį maskuojantį piešinį karinei aprangai, kuris pagal dėmių formas ir spalvų gamą būtų kuo artimesnis supančiai aplinkai.

Ekspozicija – simbolinėje erdvėje

„Memel Nord“ buvo eksponuota apie pusė šimto Lietuvos, kitų NATO valstybių ir joms nepriklausančių šalių karinių maskuojančių uniformų.

Parodoje lankytojai taip pat turėjo galimybę apžiūrėti Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono CBRB būrio užterštumo technikės Emos Račkutės Lietuvos kariuomenės uniforminių antsiuvų kolekciją – vieną didžiausių privačių tokio tipo kolekcijų Lietuvoje.

Ypatinga buvo ir pačios parodos vieta – karo laikų tvirtovė Giruliuose.

Istorikas T. Tamkvaitis apie bunkerį žino labai daug ir savo žiniomis dalijasi su visais besidominčiaisiais. Antrojo pasaulinio karo metu Girulių pajūryje veikė tvirtovė, kuri pradžioje buvo pakrantės, vėliau priešlėktuvinės artilerijos baterija.

„Ši baterija buvo pastatyta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, statybos prasidėjo 1939 m. viduryje. Kiek vėliau baterijos funkcijos keitėsi – iš pakrantės artilerijos baterijos ji tapo priešlėktuvine baterija, nes 1940 m. pakrantės gynyba rytinėje Baltijos jūros dalyje buvo mažai reikalinga, aktualesnė ji buvo Vakaruose – Prancūzijos, Danijos, Norvegijos pakrantėse. Tad prie Klaipėdos dislokuotos baterijos buvo perdislokuotos į vakarinius regionus“, – pasakojo istorikas.

Karui baigiantis, 1944 m. baterija buvo perginkluota ir tapo priešlėktuvine artilerijos baterija.

Pagrindinė baterijų užduotis buvo saugoti Klaipėdos oro erdvę ir Vokietijos karinio jūrų laivyno laivus Baltijos pakrantėje.

1945 m. sausio pabaigoje patys vokiečiai atsitraukdami sunaikino šiuos pabūklus.

Po karo baterija buvo įtraukta į sovietinės pakrantės gynybos sistemą, tam ji buvo naudojama iki XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos.

Patobulėjus raketinėms sistemoms pakrantės artilerija jau nebeatliko jai numatytų funkcijų.

Šį objektą perėmė sovietiniai pasieniečiai ir jame išbuvo iki 1991 m. Po to jis ilgokai buvo apleistas.

Jau ne vienerius metus baterija sutvarkyta, pritaikyta ir veikia ne tik kaip muziejus, čia organizuojami įvairūs švietėjiški renginiai.