Jo urna, beveik devynias dešimtis metų saugota Kaune, Anatomijos muziejuje, bus palaidota Palangos miesto civilinėse kapinėse, Vaineikių šeimos kapavietėje, pranešė vietos savivaldybė.

Palangoje apstu šio Lietuvos šviesuolio, varpininko, knygnešio, o palangiškiams pirmiausia – Palangos daktaro – atminimo ženklų.

Jo vardu viena iš kurorto gatvių pavadinta dar 1924 metais.

1897–1900 metais gyvendamas kurorte, L. Vaineikis vertėsi gydytojo praktika, dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime: priklausė lietuvių draugijoms, surinko ir užrašė daug tautosakos, organizavo slaptus ratelius, drauge su kitais lietuvių inteligentais organizavo pirmąjį lietuvišką spektaklį, parengė Paryžiuje pasaulinės parodos lietuviškąjį skyrių.

Pasirašydamas slapyvardžiais Svirplys, S-lys, S-plys, Sv., L. V., Palangoje L. Vaineikis rengdavo straipsnius draudžiamosios lietuviškos spaudos leidiniams „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Apšvieta“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Varpas“, rėmė uždraustų knygų gabenimą ir platinimą.

1900 metais per kratą Vaineikių sodyboje rasti du L. Vaineikio parengti straipsniai „Ūkininkui“, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio laiškai. To užteko užvesti bylai ir jį įkalinti Mintaujos bei Liepojos kalėjimuose.

Nuteistas už caro santvarkai priešiškos literatūros platinimą, L. Vaineikis penkeriems metams buvo ištremtas į Jakutiją. Panaikinus spaudos draudimą, 1904 metais nuo likusios bausmės jis atleistas.

1921 metais su šeima grįžęs į Palangą, L. Vaineikis kurorto vidurinėje mokykloje dirbo mokytoju. 1928 metais  dėl politinių priežasčių jis buvo priverstas persikelti į Alsėdžius, nors jam už kultūrinę ir visuomeninę veiklą buvo paskirta visuomenės veikėjo pensija ir įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas. Vėliau leista grįžti į Palangą, buvo paskirtas kurorto gydytoju.

1933 metais L. Vaineikis išrinktas Palangos burmistro pavaduotoju, tačiau Kretingos apskrities viršininkas jo nepatvirtino.

1938 metais jis mirė Kaune.