Lietuvoje tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris nė karto nesilankė Palangoje – didžiausiame ir populiariausiame šalies kurorte. Ir nors daugeliui Palanga asocijuojasi su jūra ir paplūdimiais, joje gausu lankytinų objektų, menančių gilią kurorto istoriją, nukeliančių net į pagonybės laikus. Į ekskursiją po kurortą kviečia Palangos turizmo informacijos centras.

Birutės parkas

Vienas iš gražiausių, turtingiausių, geriausiai tvarkomų parkų Lietuvoje. Parkas įkurtas Birutės miško teritorijoje, todėl ilgą laiką vietiniai gyventojai jį vadina Birutės parku. Jis užima apie 101,3 ha plotą, iš jų medynai – 60 ha, pievos – 24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai – 1,16 ha. Palangos Birutės parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, daug mažosios architektūros formų, įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis apšvietimas. Parkas įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūpesčiu 1895-1898 metais Šventojo Birutės miško teritorijoje. Simboline parko įkūrimo data laikomi 1897-ieji metai. Parko plano projekto autorius – garsus prancūzas architektas Eduardas Fransua Andrė, kuris kartu su sūnumi Renė Eduardu Andrė kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams. Šio parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E.F.Andrė talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Ant vieno iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus. Centrinėje parko dalyje, didžiojo parterio (priešais Tiškevičių rūmus) pradžioje stovi „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Ji grafo F.Tiškevičiaus užsakymu buvo atvežta į Palangą iš Paryžiaus, tačiau 1948 m. miestas skulptūros neteko – ji sovietinės valdžios nurodymu buvo sunaikinta. Lietuvos atgimimo metais palangiškiai kreipėsi į skulptorių Stasį Žirgulį, kuris atkūrė šią skulptūrą pagal išlikusias nuotraukas ir kai kurias per daugelį metų išsaugotas detales. Atstatyta skulptūra buvo pastatyta senojoje vietoje ir pašventinta 1993 m. birželio 14 d.

Gintaro muziejus

Jis įkurtas 1963 m. rugpjūčio 3 d. buvusiuose grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose parko centre. 15-oje salių galima susipažinti su gintaro susidarymu, prekybos keliais, gavyba, apdirbimu. Vargu, ar kuris kitas muziejus pasaulyje turi tokią turtingą gintaro inkliuzų, unikumų kolekciją. Muziejuje galima pamatyti apie 4,5 tūkst. eksponatų.

Birutės kalnas

Kalnas, arba kopa, yra šiaurinėje Gintaro muziejaus parko dalyje. Tai reliktinė kopa, kaip aukščiausia Palangos pajūrio kopa, jau nuo XVII a. pažymėta visuose stambesniuose žemėlapiuose. Birutės kalno pavadinimas siejamas su romantiška legenda apie šventą ugnį kūrenusią vaidilutę Birutę, kunigaikščio Kęstučio žmoną ir Vytauto motiną. Archeologai 1989 m. kasinėdami Birutės kalną rado pagoniškos šventyklos ir paleoastronominės observatorijos, kurios egzistavo Birutės kalno viršūnėje XIV – XV a., liekanas. 1869 m. pastatyta koplyčia pagal architekto K.Majerio projektą. 1976 m. šioje koplyčioje buvo įrengti vitražai (autorius L.Pocius).

Jūros tiltas

XIX a. pabaigoje poilsiautojai, norėdami atvykti į Palangą patirdavo ganėtinai daug vargo. Atvykę į Liepoją ar Klaipėdą, į Palangą turėdavo keliauti arkliais. Tada grafai Tiškevičiai ir sumanė statyti prieplauką laivams. 1884 – 1888 metais buvo statoma prieplauka, prekybinis – keleivinis laivas „Phoenix“ iš Liepojos veždavo poilsiautojus, prekes, maistą. Tačiau po audrų prieplauka buvo užnešama smėliu ir po kelerių metų laivybai netiko. Nuo 1892 metais tiltas tapo mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Laikas, jūros bangos ir vėjas niokojo šį statinį. 1998 metais pastatytas naujas tiltas, kurio ilgis – 470 m.

J.Basanavičiaus gatvė

Tai centrinė miesto gatvė. Anksčiau ji buvo vadinama Tiškevičiaus gatve ar bulvaru. 1923 m. vasarą Palangą aplankė dr. Jonas Basanavičius. Pagerbdami tautos patriarchą, palangiškiai Tiškevičiaus bulvarą pavadino J. Basanavičiaus vardu. Kiekvienas poilsiautojas ne kartą praeina šia gatve, nes čia daug kavinių, įvairių pramogų, tai pagrindinė gatvė vedanti jūros tilto link.

Kurhauzas

Kurhauzo – kurorto simbolio – istorijos pradžia siejama su grafų Tiškevičių dinastija. Grafas J.Tiškevičius maždaug 1877 m. dabartinių Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvių kampe pastatė erdvų restoraną, kuris netrukus buvo išplėstas bei čia įkurtas pirmasis kurorto viešbutis. Kurhauzas tapo populiaria ir mėgiama poilsiautojų susibūrimo vieta, nes čia veikė ne tik restoranas, bet ir skaitykla, buvo įrengta biliardo, kitų žaidimų salė. Šiame pastate taip pat vykdavo šokiai, buvo rengiami spektakliai, koncertai. Taip Kurhauzas tapo besikuriančio kurorto širdimi. Kurhauzo pirmajame aukšte veikė informacinis biuras, buvo renkama kurorto rinkliava. 1910 m. prie Kurhauzo buvo iškastas 230 m gylio artezinis šulinys, kuris aprūpino kurortą geresniu geriamuoju vandeniu. Palangos simbolis sudegė 2002 m. rugpjūčio 25 d., jo restauracija pradėta 2012 m. gegužės 30 d. Per metus atstatyta mūrinės Kurhauzo dalis, pagal išlikusią medžiagą atkurti autentiški Kurhauzo lipdiniai, paklotas ąžuolinis parketas, sienas papuošė tapetai – tokie, kokie dabino Kurhauzą ir grafų Tiškevičių laikais. Didžiąją Kurhauzą salę papuošė XVIII a. pabaigos sietynas.

Vaikų parkas

2012 metais birželio 16 d. Palangoje vartus atkėlė prie pat jūros bei pušyno, Naglio al. ir Šermukšnių g. sankirtoje įsikūręs Vaikų parkas. Mažieji palangiškiai ir kurorto svečiai gali mėgautis ne tik žaidimas, bei įspūdingo aukščio laipynėmis, taip pat pasinerti į įdomią koncertų, linksmybių ir įvairiausių atrakcionų fiestą. Kad vaikams žaisti būtų saugu, visa teritorija aptverta, čia įrengtos stebėjimo kameros, parkas apšviestas. Apželdinant parinkta ir speciali žolė, jaukumą sukuria ir įrengti gėlynai. Parko teritorijoje veikia nemokamas bevielis internetas.

Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia

1897 metais pagal švedų architekto Strandman projektą buvo pradėta statyti nauja neogotikinio stiliaus bažnyčia. Statybos darbus visapusiškai finansavo grafas Feliksas Tiškevičius. Statybos darbai baigti 1907 metais. Bažnyčioje yra sakykla ir trys meniški altoriai, kuriuos puošia bareljefai iš marmuro, atvežto iš Prancūzijos. Centriniame altoriuje yra Čenstakavos Dievo Motinos Marijos paveikslo atvaizdas. Kiti du mediniai altoriai, esantys šoninėse navose, yra perkelti iš ankstesniosios medinės bažnyčios. Rugpjūčio 15 d., minint Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų, vyksta didieji metiniai tituliniai atlaidai.

Šventoji

Šventoji – kurortinė gyvenvietė Baltijos pajūryje, 12 km į šiaurę nuo Palangos centro. Gyvenvietė išsidėsčiusi Šventosios upės kairiajame krante, jai įtekant į Baltijos jūra. Tai sena žvejų gyvenvietė, kurioje archeologiniai radiniai datuojami 3000 m. pr. m. e. Laikui bėgant žvejų gyvenvietė peraugo į uostą, kuris žinomas nuo XIII amžiaus. Šventosios uostas intensyviai veikė XVI-XVII amžiuje sudarydamas rimtą konkurenciją Klaipėdos, Liepojos, Ventspilio, Rygos uostams, ypač kai anglų pirkliai gavo privilegiją Šventojoje įrengti uostą, į kurį galėtų įplaukti dideli prekybiniai laivai. XVII amžiuje Šventajai buvo suteikta teisė savarankiškai prekiauti ir vystyti jūrų verslą. 1701 metais švedų laivynas sunaikino Šventosios uostą, užversdamas jį akmenimis ir smėliu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Šventoji kaip Kuršo gubernijos dalis priklausė Latvijai. Lietuvai ji buvo perduota 1921 m. tarptautinės arbitražinės komisijos, vadovaujamos lordo Dž.Simpsono, sprendimu, kadangi daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Labiausiai Šventoji išgarsėjo ir išsiplėtė po Antrojo pasaulinio karo. 1970 m. Šventoji prijungta prie Palangos ir tapo Palangos kurorto dalimi.

Žemaičių alka

Tai senosios žemaičių šventvietės su paleoastronomine observatorija modelis. XV amžiuje ši pagoniška šventvietė buvo įkurta Palangoje ant Birutės kalno. 1998 metais žemaičių kultūros puoselėtojų ir tautodailininkų iniciatyva atkurta Šventosios šiaurės vakarinėje dalyje, ant kopos, šalia jūros. Pagal saulės laidą ir stulpų šešėlių išsidėstymą, kaip senovėje, nustatomos pagoniškų švenčių datos: Rasos, Gandro diena, Užgavėnės, Kalėdos. Senovės lietuviai rinkdavosi į alkas melstis ir aukoti dievams. Menininkų išdrožti mediniai stulpai simbolizuoja baltų dievus: Perkūną, Aušrinę, Žemyną, Austėją, Ondenį, Patrimpą, Patulą, Velnią, Ladą. Saulei leidžiantis pagal šias skulptūras galima apskaičiuoti kalendorines šventes. Kasmet ant Žemaičių alko švenčiamos deivės Mildos (gegužės 13 d.), Rasos (birželio 22 d.), Lygiadienio (kovo 22 d.), Jorės (balandžio 23 d.) šventė. Pastaroji vadinama Palangos pagonių švenčių švente. Jorės šventė patraukia ne tik draugijos narių, bet ir turistų dėmesį ritualais ir apeigomis, kurių metu yra aukojamos gintaro dulkės.