Valentino dienos polėkis

Ši istorija nutiko visai ne vasario 14-ąją, Valentino dieną, o gegužės 10-ąją beveik prieš trejus metus. Bet nuotykis tikrai vertas įsimylėjėlių šventės.

Tądien romantiškas klaipėdietis sumanė pasipiršti savo mylimajai Monikai.

Piršliu turėjo pabūti humoro nestokojantis ir rizikuoti nebijantis, tada 67-erių Muzikinio teatro solistas S.Rezgevičius.

Tik dainuoti po sužadėtinės langais jo niekas neprašė. Stanislovas, be kita ko, yra dar ir profesionalus sklandytojas, o piršlybų scenarijus buvo grynai klaipėdietiškas.

"Aš savo parasparniu turėjau praskristi jūros pakrante, kur ketino vaikštinėti sužadėtiniai, ir jiems virš galvų išskleisti ilgą plakatą su užrašu "Monikute, ar tekėsi už manęs?" Merginai šis momentas turėjo būti staigmena, ji nieko nežinojo, ką sumanė jos mylimasis", – pasakojo pašėlęs piršlys.

Planus sujaukė rūkas

Planas buvo ne itin sudėtingas.

Sužadėtinis su savo mergina turėjo ateiti prie jūros Melnragėje, o Stanislovas privalėjo praskristi pakrante prieš juos ir išskleisti romantišką plakatą.

"Jis man sakė: mes grožėsimės jūra ir staiga mums prieš akis praskrisi tu, išskleidęs vėliavą, kur didelėmis raidėmis juoduos "Monikute, ar tekėsi už manęs?" Sumanymas tikrai labai gražus ir romantiškas. Man labai patiko, todėl nedvejodamas sutikau. Bet, kai atvykome prie jūros, lyg tyčia užslinko tirštas rūkas. Nusprendžiau laukti, nes kilti į dangų atrodė pavojinga", – prisiminė Stanislovas.

S.Rezgevičius ėmė vaikštinėti pakrante ir nusprendė rizikuoti, nes kranto linija buvo matyti aiškiai. Jis pagalvojo, kad pakils, praskris pakrante, ir viskas bus gerai.

Aukštai kilti nereikėjo, Stanislovas turėjo išnirti kaip koks Skrajojantis Olandas iš miglos.

Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad bus kur kas sudėtingiau, nei atrodė.

"Kai pradėjau sklęsti, man tas plakatas iš kuprinės išsivyniojo, nes prieš kylant kraštas truputėlį išslydo, taigi jau pakilęs pasilenkiau ir pradėjau tą plakatą taisyti. Dar užmečiau akį, kad skrendu išilgai kranto, galvojau, pasisuksiu, ir viskas bus gerai", – prisiminė Stanislovas.

Klajonės su mirties prieskoniu

O toliau jau buvo visai nebelinksma. Stanislovas staiga pakėlė akis ir suvokė, kad nebemato kranto.

Pakilus į 20–30 metrų aukštį, rūkas tapo tirštas tarsi vata, o tas nesklandumas su plakatu visai sumaišė kortas.

"Prasukau vieną ratą, antrą. Neberandu kranto. Sukinėjuosi, pažiūriu į jūrą, o ji – it stiklas. Nė bangelės, jei jos raibuliuotų, žinočiau, kurioje pusėje pakrantė. Prasukau dar didesnį ratą ir dar vieną. Nieko. Štai tada sukaustė baimė, nuvilnijo nuo smegenų iki kojų. Jergutėliau, supratau, kad gyventi liko tiek, kiek benzino lašų bake", – pasakojo sklandytojas.

Stanislovas išlaikė šaltą nuovoką ir nusprendė skraidyti nedideliais ratais bei tikėtis, kad galbūt pasirodys koks nors saulės spindulys, pagal kurį jis galės susiorientuoti, kurioje pusėje krantas.

Bandė pakilti aukštyn, tikėjosi, kad virš rūko pamatys saulę.

"Pradėjau kilti, prasidėjo lietus. Variklis vos traukia, sparnas šlapias, pats permirkau. Bijojau pajudėti, kad tik variklis neišsijungtų. Buvo gegužės 10 diena, vandens temperatūra – tik 8 laipsniai. Pagalvojau, jei nukrisiu, 10–20 minučių pasitaškysiu jūroje, ir viskas. Ir tada pagalvojau: Viešpatie, kodėl tu man atsiuntei tokią žiaurią mirtį? Būčiau parasparniu tėškęsis iš debesų į žemę, būtų paprasčiau, o dabar reikės taip ilgai žiopčioti, kad nuskęsčiau", – apie neužmirštamas emocijas greitakalbe bėrė Stanislovas.

Vilties prošvaistė

Paklydėlis vis suko ratus rūke, apačioje matė jūrą ir daugiau nieko. Vėl pabandė pakilti aukščiau, neišėjo.

Žmogus vis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jo laikas šioje žemėje jau baigėsi.

"Pamenu, galvoje sukosi mintys, kad dar noriu gyventi, kad dar daug ko nepamačiau, nesužinojau, neišgirdau, nepatyriau, nepaskraidžiau. Nors nesu jau toks jaunas, bet mirti nenorėjau. Negalėjau patikėti, kad jau viskas. Pasižiūrėjau į laikrodį. Klaidžiojau rūke tarsi tas ežiukas jau 25 minutes. Kaustė baimė ir nežinia. Pamačiau žemiau sklandančias žuvėdras, supratau, kad esame netoli kranto, bet vis tiek jo nebuvo matyti. Kur ta žemė?" – siaubingus išgyvenimus prisiminė S.Rezgevičius.

Sklandytojo nepaleido mintis, kad kur nors vis tiek prasiskverbs saulės ir tuo pat metu vilties spindulys – jo gyvybės garantas.

"Buvo po vidurdienio, saulė turėjo būti pietuose, vadinasi, kairėje nuo jos – rytai, ten, kur man ir reikėjo. Prasukau dar kelis ratus ir netikėtai pašviesėjo, kaip pagal užsakymą. Aš išsyk sprukau į kairę, nes žinojau, kad benzino liko nedaug. Skridau kelias minutes, o kranto vis nematyti. Pagavo siaubas – nejaugi apsirikau. Ir staiga žemė. Žemė! Žemė! Šaukiau kaip koks Kristupas Kolumbas, atradęs Ameriką", – pasakojo Stanislovas.

Artistas – iki galo

S.Rezgevičius neslėpė, jog už šią netikėtą sėkmę dar skrisdamas pasimeldė, kad aukščiausiosios jėgos jam leido grįžti.

Tačiau jo nuotykis tuo nesibaigė. Išniręs iš rūko, pamatęs sužadėtinius, pamojavo jiems. Šie lengviau atsiduso, mojo jam ir neslėpė džiaugsmo, kad viskas gerai baigėsi.

"Nusprendžiau dar kartą praskristi pro juos ir ketinau išskleisti plakatą. Sklendžiau staigų posūkį, sparnas buvo šlapias ir jis man prie pat kranto subliūško. Tad likus dviem metrams pliumptelėjau į jūrą. Išbridau. Sužadėtiniai žiūri, kas čia man dar nutiko. Visą įrangą numečiau, išsitraukiau tą plakatą "Monikute, ar tekėsi už manęs?" ir bėgte su juo prieš vėją", – juokėsi iš savo nuotykio pašėlęs piršlys.

Adrenalino užteko visiems

Sužadėtiniai, pamatę Stanislovą, bėgantį krantu su tuo plakatu, ir juokėsi, ir verkė. Juk stresą išgyveno ir jie jo belaukdami. Pora taip pat nežinojo, kaip jam padėti.

"Jie gi skambino į gelbėjimo centrą, kai tik aš prapuoliau. Sakė, į jūros pusę nuskrido žmogus ir negrįžta, veikiausiai pasiklydo rūke. Gelbėtojai klausė, kas tas žmogus, jie pasakė pavardę. Tie dar paklausė, kiek man metų. Pasakė, kad 67-eri. Gelbėtojai ėmė klykti. Ką? Ir dar skraido tokio amžiaus?" – šypsojosi Stanislovas.

Pribėgęs prie merginos piršlys išbučiavo ją ir atsiprašė, kad taip išgąsdino.

Mergina pro ašaras šypsojosi ir vis kartojo, kad tas piršlybas atsimins visą gyvenimą.

"Išgąsčio buvo užtektinai, tačiau tie bendri išgyvenimai ją ir jos mylimąjį tik dar labiau suartino. Sakė, kad piršlybas atsimins ilgam. Ir aš atsiminsiu. Kas galėjo pagalvoti, kad turėdamas šitokią sklandymo patirtį padarysiu tokią kvailą klaidą, dėl kurios vos galvos nepadėjau. Visiems savo skraidantiems bičiuliams nuolat kartoju, kad savisaugos instinktas turi būti visiškai įjungtas, o pats pasielgiau priešingai. Galima sakyti, jog tądien gimiau antrą kartą, nes kai patikrinau baką, benzino buvo likę kelioms minutėms", – savo ekstremalių piršlybų istoriją baigė linksmasis artistas S.Rezgevičius.