Šiemečio pilietiškiausių klaipėdiečių konkurso laureatu pripažintas režisierius, teatrologas Petras Bielskis veikiausiai tik dabar buvo deramai įvertintas savo miesto bendruomenės.

Klojimas – ne tik šienui

Bene prieš dvidešimtį metų nenuilstama veikla puoselėjant klojimo teatrų kultūrą sovietinių funkcionierių buvo įvardyta kaip feodalinių sentimentų gaivinimas, liekana, kurią reikia negailestingai išgyvendinti, ir tuomečiam konservatorijos Klaipėdos fakulteto dėstytojui kainavo atleidimą iš darbo.

P.Bielskio įsitikinimu, klojimo teatras – giluminė, bendruomeninė tautos kultūra, kurios užuomazgų galima aptikti neatmenamuose laikuose.

„Važinėdamasis po Žemaitiją, atkreipiau dėmesį į labai įdomų dalyką – kiekviena kalvelė čia turi savo pavadinimą: Šventkalnis, Mergų kalnas, Kūlio kalnas. Šie pavadinimai rodo, kad ten kažkas vykdavo, jie susieti su genties susibūrimu, susitelkimu. Dabar prasmė užsimiršo, bet pavadinimai išliko. Atėjo krikščionybė ir visus tuos susibūrimus sunaikino, išblaškė. Ir tada žmonės susibėgo į kitas vietas – į daržines, į klojimus. Taigi tai vieta ne tik šienui, padargams laikyti, su ja susiję mūsų tautos likiminiai dalykai, nukeliantys ir į spaudos draudimo, ir rezistencijos metus“, – įsitikinęs režisierius.

Teatras turtų nekrauna

P.Bielskis prisipažino kartais sulaukiąs klausimų, kokios naudos jis turįs iš klojimo teatro, ar jam tai apsimoka. „Jei kalbėsime apie materialinę prasmę – neapsimoka“, – šypsojosi pašnekovas. Tačiau vien iš idėjos klojimo teatro kultūrą puoselėjantis režisierius šiandien jau gali džiaugtis gausiu būriu bendraminčių ir pasekėjų.

„O kai į krivūles susirenka mūsų klojimo teatrų bendruomenės, visi jaučiamės kaip giminės – vieni kitus pažįstame, suvažiuojame su vaikais, anūkais. Ir tai mane, kaip sako, veža, – pasakojo pašnekovas. – Tačiau malonu, kad net ir tie, kurie tiesiogiai nėra susiję su šia idėja, jai pritaria. Tai labai svarbu. Jei to nebūtų, manyčiau, kad kažką darau ne taip.“

P.Bielskis prisipažino, jog jį žavi bendruomeninė žmogaus prigimtis, tai, kad jis negali gyventi po vieną. Tad šiandienos Lietuva klaipėdiečiui kelia liūdnas ir nerimastingas mintis.

„Dabar taip išsikerojęs tas bendruomeniškumo ardymo mechanizmas, kad mes nebegalime susikalbėti. Tai didelė nelaimė. Reikia žmonių, kurie galėtų būti vedliai. Dabar labai sunki situacija, tačiau tyčia siekiama, kad viskas būtų sujaukta. Reikia susiklausyti, iškentėti tą laiką, palaikyti vieniems kitus. O kažkas kursto eiti daužyti langus“, – apgailestavo pašnekovas.

Bendruomeniškumo pavyzdžių P.Bielskis prisipažino nuolatos surandantis gamtoje. „Reikia žiūrėti į ją ir mokytis – ten klaidų nėra“, – įsitikinęs klaipėdietis.

Gaivina mokyklos sceną

P.Bielskis, vis dar savo buvusių studentų šiltai vadinamas Tėtušiu, iki šiol neapleido ir pedagoginės veiklos. „Turiu lituanisčių kursą – šaunios panos, nors kartais, būna, ir pabaru. Šiais metais baigia, taigi ir sakau, ką aš po to darysiu“, – šypsojosi pašnekovas, nors ir prisipažino, kad mėgstamos veiklos kol kas nestinga.

Visuomeninės – Tauragės apskrities eksperto dramai – pareigos nuolatos gena režisierių į šiuos kraštus. P.Bielskis pasidalijo planais apie ketinamą surengti teatrinį Tauragės apskrities jaunimo pavasarį, kuriame dalyvautų keliasdešimt mokyklų teatrų.

„Vaikai nori žaisti, o iš mokyklos šiandien yra išguitas teatras. Ir man dėl to baisiai skaudu. Mokyklos nerengia jokių vaidinimų, net chorų neturi. Mane tai stulbina“, – apgailestavo pašnekovas.

Ne vieną mokslo darbą parašęs humanitarinių mokslų daktaras pastaruoju metu gilinasi į mokyklinio teatro subtilybes, renka medžiagą, susijusią su šia tema. „Svarbu, kad didelių fizinių kliūčių nėra. O rašymo turiu visokio, vien tik kad suspėčiau surašyti tai, ką atsimenu“, – prisipažino P.Bielskis.