Lygiai prieš 68 metus, žlugus Trečiajam reichui, Pergalės diena prieš nacistus buvo paminėta ir Klaipėdoje. Apie pokario plėšikavimus, griuvėsius, girtaujančius jūrininkus ir prastą miesto reputaciją dar ir šiandien prisimena senieji klaipėdiečiai.

Menkas pasirinkimas

Klaipėdiečiui Juozui Rudžiui šiandien 89-eri. Iki 1939 m. jis su tėvais gyveno Klaipėdoje, per karą – Plungėje. J.Rudys buvo vienas pirmųjų su Raudonąja armija įžengusių į Klaipėdą 1945 m. sausį.

„Į Klaipėdą grįžau, kai vokiečiai ėjo pakeltomis rankomis. Tada turėjau pasirinkti – eiti į Raudonąją armiją arba į mišką. Tuo metu radau tokį skelbimą, kad tarybų valdžia renka klaipėdiečius grįžti į Klaipėdą dirbti įstaigose“, – pasakojo J.Rudys.

Visi norintys dirbti pagal tą skelbimą susirinko Vėžaičiuose 1944 m. spalį. Juozą paskyrė Vykdomojo komiteto Prekybos skyriaus vedėjo pavaduotoju. J.Rudžiui tuo metu buvo 20 m. Paskui iš Vėžaičių juos perkėlė į Priekulę. Jų buvo 12 žmonių. Kai į Klaipėdą įžengė Raudonoji armija, paskui ją į miestą atvažiavo ir tie 12 Vykdomojo komiteto narių.

„Miestas buvo labai sugriautas, nuo turgaus link Biržos tilto nebuvo galima važiuoti. Mes patys upę perėjome ledu, o mūsų mašina važiavo aplinkui. Gyventojų mieste atradome gal tik 8“, – prisiminė J.Rudys.

Pilni namai gėrybių

Klaipėdoje buvo likę daugybė turto. Anot J.Rudžio, beveik kiekviename bute stovėjo pianinas, siuvamoji mašina, indų, kitų vertingų buities daiktų. Jo mama, prieš išvykstant į Klaipėdą, tarsi nujausdama, įspėjo sūnų dėl plėšikavimų.

„Kai susiruošiau į Klaipėdą iš Plungės, mama man griežtai prisakė nieko neimti, ką berasčiau. Sakė: vaikeli, nieko neliesk, ten – ne tavo. Negalima. Sugriešijau. Pasiėmiau pačias geriausias teniso raketes buvusiame sporto klube“, – atviravo Juozas.

Pasak J.Rudžio, Klaipėdoje pabėgėlių paliktą turtą išnešiojo ir patys lietuviai, ne tik raudonarmiečiai. Jie atvažiuodavo iš Gargždų, Kretingos su vežimais ir kraudavo į juos, ką rasdavo.

„Mano viršininkas buvo klaipėdietis Jonas Klingeris, baigęs Prekybos institutą, puikus žmogus, mes apsigyvenome name Gulbių gatvėje, netoli dabartinės Vitės mokyklos“, – pasakojo J.Rudys.

Greta atsikraustė karinių jūrų pajėgų medicinos dalinys. J.Rudys su jais susipažino. Kariams jis atnešdavo spirito, o šie duodavo maisto, tad jų paprašė prižiūrėti savo namą, kad neapiplėštų. Nors 1945 ir 1946 metais mieste daugiausia plėšikavo kareiviai.

„Pamenu 1945 m. Pergalės dieną. Susirinko Klaipėdoje grupelė žmonių, daugiausia kareivių, partijos sekretorius mitinge tada žadėjo rojaus gėrybes“, – pasakojo J.Rudys.

Prieš karo tribunolą

Iš tų karių, kurie greta gyveno, Juozas gaudavo vaistų, tvarsliavos. Visa tai kas savaitę veždavo į Vėžaičius ir perduodavo žmogui, kurio nei vardo, nei pavardės lig šiol nežino. Vaistai keliavo į mišką, partizanams.

„Kariškiai suprato, kam man tie vaistai ir tvarsčiai, nors sakiau, kad Plungės ligoninei, jie tik palingavo galvą ir patarė neįkliūti“, – teigė J.Rudys.

Vis dėlto 1945 m. rugsėjo 27 d. Juozą suėmė saugumiečiai. Išvedė tiesiai iš darbo, pateikė sunkius kaltinimus. Spardė, mušė, daužė per ausis, badė panages, kankino elektros srove. Bet jį kaltino ne dėl vaistų partizanams.

„Mane apkaltino, kad atėjus vokiečiams, jiems parodžiau, kur slepiasi raudonarmiečių karinis dalinys. Man grėsė sušaudymas. Neprisipažinau, ko nepadariau. Išvesdavo kankinti 8 val. vakaro, parvesdavo leisgyvį į kamerą 5–6 val. ryto“, – pasakojo Juozas.

Buvo trys „liudytojos“: dvi Juozo mokslo draugės ir dar viena – jų bičiulė. Kodėl jos jį apkalbėjo, iki šiol neaišku. Tris kartus žmogų teisė Karo tribunolas.

Juozas pasakojo, kad per akistatą jis spjovė vienai liudininkei į veidą. Tardytojas nepasakė nė žodžio.

„Be to, jis manęs pirštu neliesdavo, mušė ir kankino kariškiai siauromis akimis. Bet man dar laimingai baigėsi, juk liežuvio nenupjovė, akių neišbadė. Jei mane būtų tardę dėl partizanų, kuriems teikiau vaistus ir tvarsliavą, gal būčiau ir palūžęs, bet jokių kareivių vokiečiams aš neišdaviau, todėl neturėjau ko prisipažinti“, – sakė Juozas.

Paskutinis tardytojas įtarė, kad čia kažkas ne taip, paskui atsirado užtarėjų, tad po daugiau nei metų J.Rudį išteisino ir paleido. Jis buvo visiškai reabilituotas.

„Lietuvių bandito“ neįdarbino

Po įkalinimo 1946 m. J.Rudys grįžo į Klaipėdos vykdomąjį komitetą su išteisinamuoju raštu, kad jį grąžintų į darbą.

„Atėjau, ten jau dirbo nebe J.Klingeris, bet toks Jegorovas. Pamatęs mane, paklausė rusiškai, ko čia reikia lietuvių banditui, sakau, grįžau į darbą. Jis numetė tą mano raštą ir išrėžė, kad lietuvių nepriims“, – prisiminė J.Rudys.

Po to Juozas įsidarbino į muziejų, bet ten išbuvo gal tik du mėnesius, po saugumiečių apsilankymo jį atleido. Norėjo dirbti gaisrinėje, bet ir ten kadrus griežtai kontroliavo NKVD. Paskui jam pavyko įsidarbinti Lietuvos jūrų jachtų klube ūkvedžiu.

Nors pirmaisiais metais po karo Klaipėdoje darbuotojų labai trūko, įsidarbinti ne visiems buvo lengva.

Prasta miesto reputacija

78 metų Zita Janauskienė su tėvais į Klaipėdą atsikėlė 1949 m., kai jai buvo 14 metų. Moteris pasakojo, kad jai ir jos seseriai buvo griežtai uždrausta net dieną eiti į senamiestį.

Buvo kalbama, kad ten dar viskas užminuota. O vakare sutemus, net kojos iš namų nekeldavo. Buvo tam tikri miesto kvartalai, kurie buvo labai pavojingi, vienas jų – Žvejybos uosto rajonas.

Klaipėdos naujakuriai vengė ir dabartinio Skulptūrų parko, tada ten buvo didžiulės kapinės. Sklido gandai, kad toje vietoje vaikštančias merginas prievartauja, žudo, apiplėšinėja. Labiausiai bijota jūrininkų ir rusakalbių atvykėlių.

„Buvo tokia nuomonė, kad Klaipėdoje gyventi baisu, kad moterys ištvirkusios, o vyrai – galvažudžiai, pasitaikydavo, kad plėšdavo žmones, einančius iš darbo po vakarinės pamainos“, – pasakojo Z.Janauskienė.

Ji mokėsi Pedagoginiame institute. Visi studijų renginiai buvo uždrausti, nes sutemus vaikščioti po Klaipėdą dar ne vienus metus buvo nesaugu.

„Jei grįždavome iš teatro, stengdavomės po spektaklio eiti namo būreliais, nes taip buvo saugiau. Mano tėvas grįždamas iš darbo po naktinės pamainos vis girdėdavo pagalbos šauksmus tamsoje“, – prisiminė moteris.

Klaipėda – ne Odesa

Pasitaikydavo, kad naktį gyventojai už durų išgirsdavo kniaukiantį katiną. Atidarydavo pasižiūrėti, kas ten priklydo, o juos užpuldavo plėšikai. Dažnai gatvėje nuplėšdavo nuo galvų kailines kepures, tai vakarais einantieji stengdavosi jas pasirišti po kaklu.

Pasakojama, kad pokariu jūrininkai, grįžę iš reisų, labai gerdavo ir dauguma jų siautėdavo po miestą ginkluoti peiliais. Z.Janauskienė prisiminė, kaip pro jų buto langą pirmajame aukšte su visais stiklais į vidų įvirto girtas jaunas jūrininkas. Po to jis buvo atėjęs atsiprašinėti, bijojo, jei jį nubaus, nebeišleis į jūrą.

„Jie nemokėjo suvaldyti pinigų, labai stipriai girtuokliavo. Iš jūros grįždavo tarsi iš kalėjimo, kur atsiverdavo visas pasaulis. O kadangi moralė tokia tebuvo, tai tie plėšimai vyko tik iš pasileidimo“, – įsitikinusi moteris.

Buvęs Klaipėdos Smurtinių nusikaltimų skyriaus komisaras Aleksas Siutilas milicijoje dirbo nuo 1969 m., esą tuo metu situacija mieste buvo gerai nusistovėjusi, suvaldyta, vyko ritmingas gyvenimas. Po karo buvo suirutė, banditizmas nebuvo nuslopintas. Bet Klaipėdoje neprireikė armijos, kad susitvarkytų su kriminaliniais elementais, esą čia juk – ne Odesa.

Blogiausiu miesto rajonu tuo metu ir A.Siutilas įvardijo Žvejybos uostą. Ten veikė restoranas „Jūra“, kur rinkdavosi šėliojantys jūrininkai.

Jaukumas grįžo pamažu

Jevtichijus Mitrovas Klaipėdoje apsigyveno 1951-aisiais, jam buvo 22 metai. Jo tėviškė Lazdijų rajone, rusų sentikių Podiškės kaime. Po tarnybos armijoje J.Mitrovas grįžo į savo kaimą, tačiau ten nebuvo kas veikti. Klaipėdoje gyveno jo sesuo, tad apsistojo pas ją.

„Klaipėdoje buvo ne tai kad nesaugu, bet nejauku. Buvo labai mažai žmonių. Miestas driekėsi tik iki Senojo turgaus, Kūlių Vartų gatvės, o toliau – pelkynai“, – pasakojo J.Mitrovas.

Minijos gatvėje netoli Kartono fabriko stovėjo barakai, kur gyveno vokiečių karo belaisviai. Kai jų nebeliko, pradėjo važiuoti žmonės iš kitų sovietinių respublikų, nes trūko darbo jėgos.

Kai J.Mitrovas atvyko į Klaipėdą, buvo praėję 6 metai po karo. Tačiau miestas nebuvo apšviestas. Naktimis šviestuvai buvo įjungiami tik nuo geležinkelio iki Senojo turgaus, Bangų gatvė, kur jis gyveno, buvo tamsi.

„Kai atvažiavau į Klaipėdą dar buvo labai daug griuvėsių, man, kaip ir daugumai to meto žmonių, buvo privaloma juos valyti. Dabar, kai einu po miestą, širdis džiaugiasi, nes ir mano ranka pridėta jį tvarkant“, – pasakojo J.Mitrovas.