Pirmoji sula – už rekordinę kainą

Šernų girininkijos girininkas Arūnas Samoška tikino, kad kol kas miškuose pavasario ženklų dar mažoka.

„Sulos dar neskubama tekinti. Tačiau gali būti, kad kažkas jau mėgina. Dienomis jau buvo pliusinė temperatūra, o naktimis laikėsi šaltukas. Todėl laikas jau tinkamas sulai. Savaitės pabaigoje, manau, kad daug kas mėgins tekinti“, – patikino A. Samoška.

Sula – tai medžių syvai. Pakilus oro temperatūrai, jie iš dirvožemio pakelia maistingas medžiagas į šakas, kur pradeda formuotis pumpurai.

„Sulos tekėjimui reikia dviejų dalykų – naktį lengvo minusiuko, o dieną – saulutės šilumos. Tada suaktyvėja medžio medžiagų apytaka“, – paaiškino girininkas.

Pirmiausiai pasirodo klevų sula, šiek tiek vėliau pradeda tekėti ir beržų sula.

„Naktį vis tik reikia, kad būtų apie nulį. Sula nustoja tekėti, kai naktys ir dienos tampa šiltos“, – paaiškino girininkas.

Sula Lietuvoje vertinama nuo seno – joje randama daug naudingų vitaminų ir mineralų.

Valstybei priklausančioje žemėje sulą leisti galima tik iš ne plonesnių kaip 20 cm skersmens medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų.

Skylės gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus, jų skersmuo neturi viršyti 2 cm, o gylis – 3 cm.

Tarpai tarp skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm.

Baigus leisti sulą, skyles reikia užkimšti mediniu kamščiu, geriausia to paties medžio, užtepti moliu ar sodo tepalu.

„Svarbiausia – tinkamai sutvarkyti medžio žaizdą ir susirinkti plastiko indus, kai sula jau baigia tekėti. Būna, kad randame juos, taip ir pamirštus. O sulos kaina tikrai nustebino. Žiauru“, – stebėjosi A. Samoška.