Naujasis Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojas Artūras Šulcas brangina ne postą, bet vidinę laisvę ir taiką su savo sąžine.

Nusprendė partija

– Po aštuonerių metų darbo miesto taryboje – į apskrities administracijos vadovybę, nemenkas karjeros šuolis...

– Koks čia šuolis, niekai... Grįžtu į valstybės tarnybą todėl, kad reikia. Spardžiausi nemažai, ilgokai buvau įtikinėjamas, tačiau tokia yra partinė valia.

Eidamas dirbti į kontorą, kuri iš esmės yra nereikalinga, o tik pučia oro burbulus, prarasiu pajamų, laisvės, privatumo. Tačiau ketinimai šią instituciją naikinti yra motyvas, kuris mane ir sugundė.

– Tai reiškia, jog jums teks ne kurti, bet griauti.

– Stebėjau apskrities kaip institucijos atsiradimą Lietuvoje ir nuo pat pradžių buvo aišku, jog ji nereikalinga. Čia dirba 220 žmonių, iš kurių didelė dalis aukštos kvalifikacijos specialistai. Tačiau jeigu trečdalį jų atleistum, juos prisimintų kaip gerus žmones, bet funkcijų, kurias atliko, niekas nepasigestų.

Jeigu funkcija yra rūpintis kažkuo, tai reiškia neveikti nieko. Čia kaip rūpintojėlis, atsisėdi, rūpiniesi, o dirbti nieko nereikia...

Ėjau tam, kad ši institucija civilizuotai išnyktų. Sutaupyti tokiu būdu daug valstybės pinigų yra būtina. Be abejonės, jos negalima draskyti, negalima taškytis žmonių, daugelį metų sąžiningai dirbusių valstybės tarnyboje, likimais.

– Kokių pokyčių galime laukti per artimiausius kelerius metus?

– Pirmiausiai iš apskrities reikia atimti socialinę sferą, švietimą, kultūrą, nes tai tik dubliuoja ministerijas ir savivaldybes. Žemėtvarka ir teritorijų planavimas turėtų natūraliai grįžti į savivaldybes, nes tai – prigimtinė jų funkcija, kuri buvo atimta. Civilinė sauga taip pat turėtų keliauti į sukarintas tarnybas, ne civiliams tuo užsiimti. Tai vėl beprasmiškas pinigų švaistymas. Išliktų ir vystytųsi regionų plėtros funkcija, kurios neblogų užuomazgų esama ir šiandien.

Į postą – su misija

– Kokių tikslų iškėlėte sau?

– Tikrai neateinu amžiams. Jeigu pajusiu, kad šnekos apie apskričių naikinimą tėra tik šnekos, jeigu nebus realių pokyčių, tą pačią akimirką pakilsiu ir išeisiu. Tikrai nebranginu tos vietos ir nesureikšminu. Šis postas nėra mano svajonė, tai tik vienas gyvenimo epizodas. Bet įdomus. Ateidamas į apskritį matau keletą misijų.

Apskrities pastatas yra buvę karališkieji rūmai, rezidencija. Yra galimybė senąją salę atstatyti ir paskirti reprezentacinėms reikmėms, pavyzdžiui, civilinei santuokai.

Tačiau pagrindine savo misija regiu – siekti maksimalaus viešumo. Tarkime, man pavyko pasiekti, kad savivaldybės tarybos Teritorijų planavimo komiteto medžiaga, dokumentai būtų kelias dienas prieš posėdį skelbiami interneto svetainėje. Visi gali pamatyti ir susipažinti. Kodėl apskrityje to nėra?

Nuo valdžios – vis per žingsnį

– Klausantis jūsų susidaro įspūdis, jog aplinkinių nuomonė jums ne itin rūpi.

– O kas man, kad apie mane kas ką gali pamanyti? Manęs klausė, kodėl aš pralaimėjau rinkimus į Seimą. Aš tam tikra prasme laimėjau, nes vadovavau Liberalų sąjūdžiui per dvejus rinkimus mieste, kai šią partiją jau visi buvo palaidoję. Mes gerai pasirodėme savivaldos rinkimuose, dar geriau – Seimo. Mums pavyko užsitarnauti klaipėdiečių pasitikėjimą.

Jeigu apie mane patį...visada kalbu tai, ką galvoju. Už tai ir buvau "nubaustas"...

– Esate drąsus ir tiesus žmogus, nebijantis garsiai išsakyti ir tai, kas kai kam gali labai nepatikti. Kaip jums pavyksta išsaugoti ir oponentų pagarbą?

– Tiesus kalbėjimas suteikia vidinę laisvę. Daug kartų gyvenime esu atsidūręs prie ribos, kaip ir dabar rinkimuose į Seimą, kai likau per žingsnį. Jeigu kuris nors partietis pasitrauktų iš mūsų frakcijos Seime, aš būčiau tas, kuris jį pakeistų.

Jaučiu pagarbą stipriems oponentams, žmonės sako, kad jie gerbia mane. Tačiau bijo prileisti prie tiesioginės valdžios. Todėl, kad aš neturiu interesų, verslo ir gyvenimo tikslo – praturtėti. O dauguma politikų ir verslo klanai mano, jog toks žmogus yra neprognozuojamas. Vadinasi, kelia pavojų... Jeigu jis neturi interesų, ko gero, ir elgsis taip, kaip šneka, o tai pavojinga... Ne kartą yra buvę, kad toms grupelėms ir klanams pasitarus, aš būdavau nustumtas į šoną. Bet valdžios ir netrokštu, turtų – taip pat.

Šeimoje – laisvės dvasia

– Prisimindamas visus kartus, kai likote kitapus ribos, kalbate be nuoskaudos šešėlio, be pykčio...

– O ko čia pykti? Juk pats susikuri viską. Susikūriau tokį gyvenimą ir gyvenu kaip man norisi ir darau tai, ką noriu. Tačiau, žinoma, kompromisų ieškoti visgi reikia, nes reikia ir valgyti, gerti, turėti šeimą, būstą. Absoliučios laisvės būti negali.

Esame liberali šeima. Mūsų šeimoje lakiausia frazė: pas mus – laisvė! Vaikai, būna, klausia, ar gali viena ar kita daryti. Pas mus – laisvė, – atsakoma. Laisvė ribojama tik tiek, kad nepažeistum kito žmogaus interesų. Tėvų pareiga yra paaiškinti vaikams apie pasekmes, o tada jau tegu sprendžia patys.

– Apie kokią ateitį jie svajoja, ką renkasi?

– Dukra Saulė tebėra moksleivė, sūnus Edvinas – gimnazijos abiturientas. Jis greičiausiai pasirinks technikos mokslus, galbūt matematiką. O dukra, ko gero, pasuks į menus.

– Vadinasi, dukra seks tėčio pėdomis...

– Taip, ji labiau humanitarė. Nors aš būdamas moksleivis irgi galvojau rinktis tiksliuosius mokslus. Bet gyvenimas taip pasisuko, kad nukeliavau velniai žino kur.

– Turite režisieriaus diplomą, galėtumėte savo gyvenimą sudėlioti kaip panorėjęs.

– Na, būti režisieriumi pačiam sau – sunkiausia.

Svajose – žurnalistika

– Ragavote ir žurnalisto duonos. Kokia ji?

– Žurnalistika ir liko mano mylimiausias darbas. Rašyčiau ir rašyčiau. Jeigu gaučiau darbo pasiūlymą, kuris leistų man išlaikyti šeimą, mesčiau bet kokią veiklą ir eičiau į žiniasklaidą. Esu tvirtai įsitikinęs dėl dviejų dalykų. Šiandien mums spaudos laisvės reikia taip, kaip reikėjo 1990 metais. Dabar žodžio laisvė Lietuvoje ribojama labai smarkiai. Būti išgirstam eiliniam žmogui ar politikui yra praktiškai neįmanoma. Informacija yra dozuojama ir valdoma pagal pinigo interesą. Nuo žmonių yra slepiama tiesa.

– Tačiau galiausiai atsidūrėte kitoje barikadų pusėje – patraukėte į politiką...

– Penkerius metus dirbau reporteriu, rašiau apžvalgas ir ėmiausi tiriamosios žurnalistikos. Rašiau apie "prichvatizavimo" procesus Klaipėdos mieste. Po mano rašinių buvo iškelta apie dvidešimt bylų arba pradėti tyrimai. Tada mane ir pakvietė į politiką. Džiaugiuosi, kad neužsikrėčiau cinišku požiūriu į žmones ir į reiškinius, nes tai gresia visiems žurnalistams.

Iš žiniasklaidos eidamas į politiką maniau, jog čia galėsiu nuveikti ir pakeisti daugiau, bet aš klydau. Dabar galiu drąsiai teigti, jog viešajame gyvenime geras reporteris gali daugiau nei padorus politikas.

– Jums dažniau gyvenime tenka būti pozicijoje ar opozicijoje?

– Dažniausiai vis dėlto opozicijoje. Net tuo atveju, kai mano partija – pozicijoje... Visada esu linkęs abejoti. Jeigu tūkstantis šaukia, kad yra taip, man norisi suabejoti, ar tai tiesa. Aš netikiu masių tiesa. Taip gyvenime man ir nutinka: kur šimtas praėjo neužkliuvę, aš užkliuvau, ir atvirkščiai.

– Negaliu nepaklausti ir to, kas visiems šiuo metu svarbu. Ar jaučiate krizę?

– Abejoju, ar mes suvokiame realybę. Faktas yra tas, kad neturime visos informacijos. Kiekvienas galvojame tik apie save. Mokykloje nemokė ir patys nesimokėme sąmoningai suvokti, kaip funkcionuoja valstybė. Pavyzdžiui, kasdien vartojame vandenį ir nesusimąstome, koks sudėtingas mechanizmas veikia tam, kad užtikrintų jo tiekimą. Kai vanduo staiga nebeteka, tada susimąstome. Taip yra ir su mūsų krizės pojūčiu: girdime – valstybei blogai, bet nesuvokiame problemų masto. Švenčiame, mitinguojame... O kas bus, jei mūsų valstybė bankrutuos, nusirisime į devynioliktojo amžiaus pradžią?