Garsiai skambėję „Vakarai“

Modernus, įdomus, šiuolaikiškas. Taip keliais žodžiais ir šiandien galime apibūdinti dienraštį „Vakarai“, kuris Klaipėdoje pradėtas leisti prieš 85 metus.

Jau pirmuoju numeriu naujas leidinys sukėlė atgarsį ne tik krašto visuomenėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Kitaip ir negalėjo būti, nes tarp jo darbuotojų ir bendradarbių – didžiausias Lietuvos intelektualų ir kūrėjų žiedynas – buvęs Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, rašytojas ir diplomatas Ignas Šeinius-Jurkūnas, satyrikas Fulgencijus Andrusevičius, pasirašinėjęs Pulgio Andriušio trumpiniu, pirmasis lietuviško feljetono kūrėjas Juozas Pronskus, žurnalistai Jurgis Kalakauskas, Vincas Rastenis ir kiti.

1936-ieji sausio 1 d., trečiadienis. Klaipėdoje pasirodo pirmasis 8 puslapių lietuviško dienraščio „Vakarai“ numeris, kainavęs 20 centų.

Pirmajame puslapyje, be tarptautinių aktualijų, informacija apie tai, kad Kauno–Klaipėdos plentas bus nutiestas per dvejus metus, kad ankstesniais metais iš Lietuvos į užsienį sviesto eksportuota už 24 mln. litų.

Renginys: Pasaulinės lietuvių spaudos konferencijos Klaipėdoje pirmojo posėdžio dalyviai ir svečiai. 1935 m. liepa. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Trečiame laikraščio puslapyje pristatomas naujasis spaudinys, kuris, pasirodo, yra skirtas „Vakarų Lietuvos šviesuomenei, viltį nešančiai jaunuomenei, materialią buitį stiprinantiems miestiečiams ir visiems pažangiems ūkininkams“.

Pažymima, kad laikraštis bus rašomas visiems suprantama bendrine lietuvių kalba ir spausdinamas lotyniškomis raidėmis, o jame rašys visos Lietuvos, ne tik Klaipėdos krašto ir Žemaitijos geriausios pajėgos.

Svarbiausias dienraščio uždavinys – stiprinti Lietuvos Vakarus, saugant jūros vartus, užtikrinti visam kraštui skaidresnę ateitį.

Tačiau šio uždavinio įgyvendinimui buvo likę tik treji metai. Tiek laiko buvo leidžiamas šis dienraštis.

Paskutinis jo numeris išėjo 1939 m. kovo 22 d., kai Klaipėdoje lankėsi Adolfas Hitleris. Po šios viešnagės leidinys jokių perspektyvų čia nebeturėjo.

Per kiek daugiau nei trejus buvo išleisti 979 „Vakarų“ numeriai ir garsiai suskambėjęs bei daug vilčių teikęs leidinys užgeso, o prolietuviškų pažiūrų dienraščio redakcija saugumo sumetimais buvo priversta skubiai evakuotis iš nacių užimtos Klaipėdos.

Vadovas: kurį laiką „Vakarams“ vadovavo J.Pronskus, nuotraukoje jis įamžintas savo darbo kabinete. (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.)

Išskirtinis dienraščio redaktorius

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė tvirtino, kad šio spaudinio atsiradimas tuo metu buvo labai reikšmingas miestui.

Jei visam tam būtų buvę lemta ir toliau plėtotis, būtume čia išvydę tokį naują, gražų reiškinį.

Anot muziejaus istorikės, tuomet Klaipėdoje jau buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis „Lietuvos keleivis“, tačiau jis buvo skirtas labiau Klaipėdos krašto gyventojams, su jiems būdingoms aktualijoms ir spausdinamas gotikiniu šriftu.

Dienraštis „Vakarai“ gi jau buvo skirtas visai Lietuvai, ne tik Klaipėdai, kuris jau atspindėjo ne tik krašto problemas ir įvykius.

Pripažįstama, kad ten spausdinamos aktualijos vis dėlto buvo prolietuviškos. Ir tam buvo rimtų priežasčių.

„Reikėtų atkreipti dėmesį, kad 1934–1935 metais Lietuvos vyriausybė į Klaipėdą metė dideles lėšas, nes politinė situacija buvo tokia, jog Klaipėdos kraštas slydo iš rankų ir tada stengtasi bent jau lietuvių sąmonėje įtvirtinti šito krašto svarbą, reikalingumą. Kaip tik tada sumanyta leisti naują dienraštį „Vakarai“, kuris buvo kitoks nei jau esantys“, – teigė Z.Genienė.

Zita Genienė / Redakcijos archyvo nuotr.

Kai kur viešumoje tvirtinama, jog pirmasis šio leidinio redaktorius buvo rašytojas I.Šeinius. Tačiau, istorikės teigimu, jis tik bendradarbiavo su leidiniu, teikdamas ten savo publikacijas, bet niekada nebuvo vyriausiasis redaktorius.

„I.Šeinius niekada neredagavo dienraščio „Vakarai“, tai yra klaida. Pirmasis šio dienraščio vyriausiasis redaktorius buvo E.Galvanauskas. Labai svarbi figūra, daug nusipelnęs mūsų kraštui. Jis dienraštį redagavo iki 1936 m. liepos 21 d. Po jo jam vadovavo J.Pronskus. Ilgą laiką jis buvo laikinasis redaktorius, o vyriausiuoju redaktoriumi patvirtintas tik 1937 m. gegužės 13 d. Na, o prieš pat leidimo pabaigą, 1939 metais, laikraščiui ėmė vadovauti V.Rastenis – žinomas politikas, žurnalistas, redaktorius“, – pasakojo Z.Genienė.

Klaipėdoje – tautos žiedas

Prieškaryje Klaipėdoje lietuviškoje spaudoje dirbę žurnalistai buvo intelektualai, mokėję ne vieną kalbą.

Be to, dirbo ir politikai. Pavyzdžiui, J.Pronskus buvo Steigiamojo Seimo narys, o E.Galvanauskas vadovavo vyriausybei, buvęs finansų, prekybos ir pramonės ministras, taip pat buvo vienas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos iniciatorių bei Klaipėdos krašto gubernatorius.

Tokių žmonių dėka viena po kitos čia ėmė rastis mokslo įstaigos.

Asmenybė: iškilus politikas ir inžinierius E.Galvanauskas buvo pirmasis lietuviško dienraščio „Vakarai“ Klaipėdoje vyriausiasis redaktorius. (vikipedija.lt nuotr.)

Klaipėdoje buvo įkurtas Prekybos institutas, kur rektorius buvo tas pats E.Galvanauskas, taip pat Pedagoginis institutas, įsteigtas 1935 m.

Tais pačiais metais surinkta lietuviška teatro trupė, o 1936 m. įkurtas radiofonas, kuriame dirbo dar vienas žymus poetas – Hernrikas Radauskas.

„Laidas ten vedė „Vakarų“ žurnalistas P.Andriušis, kuris pasižymėjo išskirtiniu humoro jausmu, tad jo vedamos laidos buvo linksmos ir žavingos. Į laidas jis kviesdavo ne tik lietuvius, bet ir vokiečius. Tuo metu Klaipėdoje formavosi toks inteligentijos žiedas su geru išsilavinimu, jie įnešė naujų vėjų į miesto gyvenimą. Jei visam tam būtų buvę lemta ir toliau plėtotis, būtume čia išvydę tokį naują, gražų reiškinį“, – įsitikinusi istorikė.

Satyrikas: P.Andriušis ne tik vedė linksmas laidas Klaipėdos radiofone, bet ir rašė humoristinius siužetus dienraštyje „Vakarai“. (vikipedija.lt nuotr.)

Asmeninio populiarumo nesiekė

Klaipėdoje buvo leidžiamas ir naujas žurnalas „Prekyba“, kuriame buvo rašoma apie naujas prekybos formas, apie reklamos reikšmę pardavimams. Visi tie leidiniai, anot istorikės, įdomūs ir dabar.

Paradoksalu, bet garbės šie žmonės tarsi ir nesiekė, nes dauguma autorių nepasirašinėjo straipsnių, tik retai kuris pasirašydavo inicialais ar kitais sutrumpinimais.

„Gal laikraščio bendradarbiai dirbo kitur ir nenorėjo viešintis, gal kai kurie straipsniai buvo kolektyviniai, sunku pasakyti. Tačiau „Vakaruose“ buvo ir profesionalių žurnalistų. Redakcijoje dirbo žmonės, atsakingi už atskiras sritis: V.Rastenis rašė apie politiką, J.Pronskus – vietos žinias, Jurgis Kalakauskas kuravo krašto ir provincijos naujienas, T.Šliažas rašė apie sportą“, – kalbėjo Z.Genienė.

Pasak istorikės, tai buvo lietuviškos spaudos elitas. Jau vien E.Galvanauskas buvo figūra, taip pat kiti jo bendradarbiai.

Personažas: dar vienas žymus Klaipėdos veikėjas, bendradarbiavęs su lietuviška spauda, buvo žurnalistas, rašytojas ir diplomatas I.Šeinius-Jurkūnas. (vikipedija.lt nuotr.)

„Manau, kad I.Šeiniaus vaidmuo formuojant laikraščio turinį irgi buvo labai svarbus. Jis be abejonės rekomenduodavo, kokia informacija yra aktuali. Ir kad jie visi bendravo, yra aišku“, – pastebėjo Z.Genienė.

I.Šeinius tuomet buvo Klaipėdos krašto gubernatūros spaudos patarėjas. Neabejojama, kad jis buvo susijęs su visa naująja Klaipėdos spauda, pats ten parašydavo, bendradarbiavo ir su „Vakarais“.

Be šio dienraščio Klaipėdoje buvo leidžiamas laikraštis ir „Lietuviška ceitunga“, dar iš XIX a. antros pusės, „Lietuvos keleivis“. Jų tiražas buvo bene didžiausias.

„1939 m. pradžia jau buvo niūrus laikotarpis Klaipėdoje, prasidėjo manifestacijos, pasibaigė rinkimai. Jautėsi įtampa ir netikrumas. Todėl ir laikraštyje tai atsispindėjo. Ten dirbantys žmonės matė, kas vyksta, ir nesunkiai galėjo nuspėti, ko galima laukti“, – teigė istorikė.

Karjerą tęsė svetur

Visi buvę dienraščio „Vakarai“ darbuotoja represijų išvengė ir visiems pavyko saugiai emigruoti svetur, kur dauguma jų tęsė savo žurnalistinę karjerą.

Buvęs dienraščio „Vakarai“ redaktoriaus pavaduotojas V.Rastenis (1905–1982) mirė Niujorke, JAV.

Tiesa, jis 1940 m. liepos 17 d. suimtas, kalintas Lukiškėse, Maskvoje, Kauno kalėjimuose.

Išleistas prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. Po karo pasitraukė į Prancūziją, paskui – į JAV, kur leido laikraštį „Dirva“, buvo jo redaktorius.

Paskui tapo Laisvosios Europos komiteto spaudos ir organizacijų skyriaus vyriausiuoju redaktoriumi Niujorke.

Išmėginimai: dienraštyje „Vakarai“ dirbęs redaktoriaus pavaduotojas V.Rastenis, sovietams užėmus Lietuvą, neišvengė kalinio duonos, bet prasidėjus karui buvo išlaisvintas iš kalėjimo Kaune. (vikipedija.lt nuotr.)

Jis rašydavo kultūros, švietimo, vidaus politikos klausimais. Pasirašinėdavo slapyvardžiais V.R., Vr.K., K.Marius, B.K., V.Girulis, Naujokas ir kitais.

Buvęs „Vakarų“ vyriausiasis redaktorius J.Pronskus (1893–1984) mirė Vinipege, Kanadoje.

Gyvendamas emigracijoje bendradarbiavo spaudiniuose „Naujienos“ ir „Nepriklausoma Lietuva“.

„Vakarų“ žurnalistas J.Kalakauskas (1910–1958) mirė Sidnėjuje, Australijoje.

Po karo trumpai gyveno Vokietijoje, kur redagavo kultūros laikraštį „Apžvalga“, o Australijoje – savaitraštį „Mūsų pastogė“.

P.Andriušis (1907–1970) irgi mirė emigracijoje, Australijoje. Buvo išleisti jo feljetonų rinkiniai, kuriuose jis humoristiškai pavaizdavo Vokietijos stovyklų gyvenimą pokariu.

I.Šeinius (1889–1959) 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, emigravo į Švediją, kur gavo Švedijos pilietybę, ten gyveno iki mirties.

Švedijoje rašė knygas, o nuo 1955 m. buvo laikomas Lietuvos Respublikos atstovu Skandinavijoje.

I.Šeiniaus atminimas Klaipėdoje įamžintas atminimo lenta, ant 47 numeriu pažymėto namo Herkaus Manto gatvėje. Jame jis gyveno kelerius metus, kai dirbo Klaipėdos gubernatūroje ir rašė į miesto spaudą.

Buvęs pirmasis dienraščio „Vakarai“ redaktorius E.Galvanauskas (1882–1967) mirė emigracijoje, Eks le Bene, Prancūzijoje.

Gyvendamas užsienyje jis buvo įsteigęs prekybos ir pramonės kursus, juose dėstė, vertėsi amatais.

Klaipėdoje jis nepamirštas ir šiandien, jo vardu yra pavadintas profesinio mokymo centras.

Klaipėdos universitete įsteigta E.Galvanausko vardo stipendija, skiriama geriausiam socialinius mokslus studijuojančiam studentui, universiteto miestelyje jam pastatytas paminklas.

Visi šie iškilūs žmonės gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Nors tas laikmetis ir buvo labai neilgas, jie kasmet gegužės 7-ąją minėdavo Spaudos dieną. Tai fiksuota Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje išlikusiame fotografijų archyve.