Išvarymas iš KGB
Pradėdamas pasakojimą apie tuos laikus, kai dar nebuvo nei profesorius, nei fakulteto dekanas, R. Balsys ironizavo apie savo paties to meto „evoliuciją“.
„Pirmaisiais studijų metais buvo tarsi to į laisvę ištrūkusio veršelio stadija, kai ištrūkstama iš tėvų globos, iš namų aplinkos, apsigyvenama dideliame mieste, kur viskas nauja. Jautiesi tarsi d’Artanjanas, leki miesto gatvėmis, plėvesuodamas plaukais, manai, jog esi pasaulio centras, pasiryžęs pertvarkyti tą pasaulį. Gali suvaidinti Hamletą, jei tik kas leistų. Kitaip tariant, gali daug ką nuveikti, nes esi kupinas jėgų. Ir taip padarai įvairiausių kvailysčių, bet aš nė vienos jų nesigailiu“, – neslėpė profesorius.
Anot R. Balsio, tai ir yra tas kelias, kuriuo eina jaunas žmogus, nes herojus turi keliauti, kaip ir pasakose, kur dažniausiai kažkoks personažas išeina iš namų ir jam ne viskas gerai sekasi.
Dirbti su knygomis, bendraminčiais, jaunais žmonėmis yra prabanga visomis prasmėmis.
Vis dėlto ilgainiui atsirado interesas tiems dalykams, kuriuos studijavo. Bet dabartinis dekanas neslepia, kad ir „velnius krėsti“ studijų metais jam patiko ir esą tų keistų nutikimų buvę labai daug.
„Sovietmečiu buvo tokia jėgos struktūra KGB, jų dėmesys humanitarams ir meninės pakraipos žmonėms visada buvo išskirtinis. Pamenu, atvažiavo kupiškėnai su Povilu Zulonu (etnokultūrinio teatro režisierius ir pedagogas – A. D.), tada jie tas istorines „Kupiškėnų vestuves“ scenoje parodė, paskui buvo vakaronė, jie atsivežė statinę alaus. Pamenu, su vienu kurso draugu buvome „šinkoriais“, pilstėme ir nešiojome visiems tą alų. Buvo šventė, o ryte netoli Klaipėdos konservatorijos ant vieno pastato didelėmis raudonomis raidėmis staiga atsirado užrašas „Rusai lauk!“, – prisiminė R. Balsys.
Kadangi studentiška vakaronė vyko ilgai ir buvo gana tranki – su liaudiškais šokiais ir dainomis, o ir aukštaitiškas alus linksmumo pridėjo, vis dėlto nieko nederamo ten nevyko.
Tačiau to meto saugumiečių akys dėl viešumoje atsiradusios antisovietinės frazės iškart nukrypo į vakarojusius studentus.
„Visus ten dalyvavusius, ypač aktyvesnius jie kvietėsi ir kvotė. Iškvietė ir mane, kabinetas niūrus, per apklausą lempa švietė, kaip filmuose apie šnipus. Manęs klausia, kur buvau tuo metu? Sakau, buvau vakaronėje. Klausė, ką ten veikėme? Sakau, dainavome liaudies dainas. Klausė, ką dar veikėme? Sakau, šokome liaudies šokius. Klausia, ar nenumanau, kas užrašė tą užrašą? Išreiškiau mintį, kad jie ne ten ieško kaltininkų. Iškart sukluso ir klausia, kodėl? Sakau, todėl, kad konservatorija dažytojų neruošia. Supratęs ironiją, tardytojas mane iškoneveikė ir išvarė. Tuo viskas ir baigėsi, žodžiu, neįkliuvome“, – susidūrimą su KGB prisiminė R. Balsys.
Apie dėstytoją-asmenybę
Kalbėdamas apie savo paties dėstytojus, R. Balsys pabrėžė, kad laimingas tas studentas, kuris savo kelyje per studijų metus sutinka dėstytoją-asmenybę.
„Kalbu apie asmenybę, o ne apie pilką paskaitų skaitytoją, kuris ne tik gerai išmano dėstomą dalyką, bet turi kažką daugiau. Tai yra žmogus „su cinkeliu“. Žinote, kas yra žmogus „su cinkeliu“? Tai tas, kuris vartoja cinko tabletes. Čia – pokštas. Bet jei studentas savo studijų kelyje sutinka asmenybę, jo gyvenimas gali nutekėti geresne vaga, nes jis neišvengiamai patirs tos asmenybės įtaką. Ir gaila man tų studentų, kurie tokių asmenybių savo aplinkoje nesutinka. Taigi man pasisekė, aš sutikau“, – akcentavo R. Balsys.
Profesorius neslėpė, kad šiuo atveju labai svarbu ne tik charizma, lietuviškai tariant, asmenybės žavesys, bet ir jo humoro jausmas, kuris labai papuošia kiekvieną žmogų.
„Sutikai žmogų, kuris nemoka juokauti, bėk nuo jo ir kuo toliau ir greičiau ir daugiau pasistenk su juo nesusitikti, dėl to, kad visos niekšybės ir blogi darbai yra padaromi ne juokiantis ir ne juokaujant, o labai rimtais veidais, iš anksto gerai apgalvojus, suplanavus, suskaičiavus. O žmogus, kuris juokauja, jis dažniausiai atviras, gal ir lengviau pažeidžiamas, bet jis linkęs viską priimti taip, kaip yra, nesureikšminti smulkių dalykų. Moka ir iš savęs pasijuokti. Juokas ir humoras, ko gero, yra viena tų didžiųjų vertybių, kurios nieko nekainuoja“, – teigė mokslininkas.
Anot R. Balsio, humoro jausmas žmoguje irgi neatsiranda iš niekur, jį neretai reikia lavinti, žmogus turi daug žinoti, kad galėtų apie įvairius dalykus juokauti.
Pats dekanas dar nuo studijų laikų garsėja subtiliu humoro jausmu, pajuokaudavo ir su savo dėstytojais, nors pripažįsta, kad tuomet distancija tarp dėstytojų ir studentų buvo didesnė nei dabar.
„Buvo dėstytojų, su kuriais pajuokaudavome. Atmintyje išliko dėstytojas Jurgis Mališauskas, jis nebuvo kažkoks labai didelis humoristas, tačiau bet kuria proga jo sakyta prakalba būdavo kupina tokio subtilaus humoro, kad iš jo reikėjo tik mokytis ir mokytis“, – šypsojosi R. Balsys.
Bendro kamieno vaisiai
Kalbėdamas apie savo paties pomėgius profesorius R. Balsys teigė, kad visi jie vienaip ar kitaip išaugę iš to paties kamieno, iš jo veiklos universitete, iš mokslo srities, iš etnologijos, iš senojo pasaulėvaizdžio tyrinėjimų.
„Visi mano pomėgiai didžiąja dalimi su tuo yra susiję. Pavyzdžiui, drožinėjimas. Nei moku ką drožti iš medžio, bet drožinėju ir tiek, kaip man išeina. Tie, kurie studijuoja skulptūrą ar dar kokius menus, jie žino proporcijas, kitus dalykus. O aš drožiu „iš kepurės“ ir džiaugiuosi, kai pavyksta. Tai vienas pomėgių. Dar vienas pomėgis – dainuojamoji poezija, nusitveriu gitarą ir muzikuoju. Ankstyvoje jaunystėje teko visokiuose sambūriuose groti įvairiais instrumentais – triūba, akordeonu, bosine gitara, ritmine gitara, bet visa tai nubyrėjo. O akustinės gitaros niekada nepadėjau į spintą“, – teigė R. Balsys.
Anot muzikuojančio profesoriaus, akustinė gitara yra visuomet po ranka – vieną turi namuose, vieną – universitete darbo kabinete, dar vieną – sodyboje.
„Ir kartkartėmis gimsta kokia nors daina, dažniausiai pagal mūsų iškilių poetų tekstus, bet kartais „sugriešiju“, lietuviškai kalbant, parašau ir pats kokią dainą“, – prasitarė R. Balsys.
Be drožinėjimo ir dainuojamosios poezijos mokslininkas kolekcionuoja įvairius XIX–XX a. pradžios rakandus, kurie savo vietą rado improvizuotame muziejuje jo sodyboje.
Vertybinės sistemos griūtis
Pasiteiravus, kas per 35 metus darbo universitete pasikeitė, profesorius teigė, kad labai daug kas – santvarka, žmonės, santykiai tarp žmonių, naujos technologijos padarė labai didelę įtaką žmonėms.
„Bet buvo ir praradimų, ir didžiausias jų, kurį patyrėme per pastarąjį laikotarpį, tai vertybinė sistema, švelniai tariant, išklibinta iš pamatų. O gal jau ir gerokai apgriuvusi, o gal ir visai sugriuvusi. Dar vienur tos vertybinės sistemos likučių yra, o kitur jau jų nebėra. Patys matome, kas vyksta aukščiausiu, žemesniu ir visai žemu lygmeniu“, – konstatavo R. Balsys.
Vertybių sistema ypač stipri lietuvių pasaulėjautoje, kurią mokslininkas daugybę metų tyrinėja, apie tai parašė ne vieną monografiją, ir visa ko pradžia buvo folkloras.
Etnologas, mitologijos ir folkloristikos tyrinėtojas R. Balsys šia sritimi susidomėjo dar studijų laikais, juolab buvo įsiliejęs į etnografinio ansamblio „Vorusnė“ veiklą.
„Taip jau sutapo, kad mano studijų metais buvo „Vorusnės“ aukso amžius, didelis pakilimas, nes tuo metu folkloro ansamblių nebuvo daug Lietuvoje. O žmonės tarsi nujautė, kad artėja ta šviesa ir laisvė. Ir visi tie dalykai buvo užslėpti folkloro tekstuose. Dalyvavimas „Vorusnės“ veikloje man buvo tarsi papildomos studijos, nes vasaros stovyklose patys rinkdavome etnokultūrinę medžiagą, lipdydavome scenarijus, repetuodavome, koncertuodavome, rengdavome vakarones. Ir šita veikla papildė studijas“, – pasakojo R. Balsys.
Profesoriaus teigimu, būtent „Vorusnės“ veikloje galima būtų ieškoti pasaulėvaizdžio pažinimo pradžios.
„O kai atsiranda pažinimas, jau yra kitas etapas – arba pamilsti tą dalyką, arba ne. O pamilus, pradedama į tą dalyką gilintis. Visus tuos etapus išgyvenau ir po šiai dienai tebesigilinu. Man tai yra įdomu“, – kalbėjo R. Balsys.
Pasakos – ne tik vaikams
Tyrinėtojo teigimu, iš lietuvių pasaulėvaizdžio galima mokytis visko, nes būtent folkloro tekstuose yra užkoduota mūsų vertybių sistema.
„Kalbant, kad ir apie pasakas, į kurias dauguma numoja ranka, manydami, kad čia yra vaikams parašyti tekstai. Iš tikrųjų visose mūsų pasakose labai kietai yra reglamentuojamas kasdienis žmonių elgesys. Sakmėse – dar stipriau, ten yra sudėtas reglamentas, kaip reikia elgtis ypatingu metu, ypatingose vietose, turiu mintyje, šventvakarius, šventas dienas, šventas vietas. Ir tuose pasakojimuose situacija kartojasi. Herojus pasielgia kažkaip ne taip ir žūsta, antras taip pat žūsta, o trečiasis randa kažkokį kitokį netikėtą sprendimą (kuris tais laikais, matyt, buvo visiška naujovė) ir išeina nugalėtoju“, – dėstė R. Balsys.
Tai, kas yra pasakose, vienokiu ar kitokiu pavidalu yra ir kituose mūsų folkloro rūšyse, dėl to, kad, pasak mokslininko, egzistuoja semantinis liaudies kultūros žanrų ir stilių vientisumas.
„Jei kokio daikto simbolinė prasmė yra sakmėje arba pasakoje, tai lygiai tą patį rasime ir dainoje, tautodailėje įaustą, išdrožtą ar nupieštą. Visa tai yra labai tvirtas ir kietas pamatas. Kas nutinka, kai žmonės šito pamato atsisako. Pabandykite statyti namą nuo stogo. Toks ir yra atsakymas. Šiuo atveju turime pavyzdžių, kai net ir kultūros žmonės, kurie save vadina kultūrininkais, tokias statybas pradeda nuo stogo, nes pamato neturi“, – teigė R. Balsys.
Kur tautinė mokykla?
Kodėl taip nutiko? Mokslininkas prisiminė, kad po nepriklausomybės atkūrimo buvo iškelta tautinės mokyklos idėja ir ji buvo numarinta.
„Ją numarino politikai. Žmonės buvo tik po Dainuojamosios revoliucijos, jie nesuprato, kad reikia dar kovoti, negalima padėti „kūjį, dalgį ir pjautuvą“, pradėti sėti, ir laukti derliaus. Nieko panašaus. Reikėjo kovoti toliau, reikėjo kovoti dėl tautinės mokyklos. Deja, viso to neliko. Ir šiandien mūsų švietimo sistema galutinai išbalansuota, nes ji per tuos metus reformuota tam tikromis dalimis, todėl bendras rezultatas blogas ir vertybių sistemos tame nėra, ten jau yra kiti parametrai“, – įsitikinęs R. Balsys.
Todėl profesorius teigia, kad universitete labiausiai jį žavi žingeidūs studentai, esą yra didelis džiaugsmas ir dovana matyti susidomėjusius jų veidus.
„Tada ateina mintis, jog mes išties turime gražaus jaunimo, nei kartais bandoma įteigti. Tada žinau, kad galėsiu ramiai išeiti ir po to pasaulis nesugrius. Nėra nieko baisiau už abejingą auditoriją, baisiau už tokius žmones, kurie neturi klausimų, kurie nenori diskutuoti, kuriems baisu, kad reikės perskaityti kokią knygą. Tada apima neviltis. Tačiau turiu pripažinti, kad pastaruoju metu esame atkutę. O šiaip dirbti su knygomis, bendraminčiais, jaunais žmonėmis yra prabanga visomis prasmėmis“, – pabrėžė Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.
Naujausi komentarai