Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, etnologas, profesorius ir humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Balsys įsitikinęs, kad jo gyvenime taisyklė – devyni amatai – dešimtas badas negalioja. Krepšinis, gitara, pirtis, kūrybinė veikla sodyboje – tik dalis veiklų, kuriomis klaipėdietis pulsuojantį gyvenimą bando pagauti už uodegos.

Rasti kelią padėjo mokytojai

– Esate tikras žemaitis. Ar vaikystėje supusi aplinka ir padėjo pamatus jūsų pašaukimui – etnologijai?

– Gimiau ir augau Žemaitijoje, Užupių kaime, Plungės rajone. Nors kaimo laukai, pievos ir miškai driekėsi gana plačiai, ant kalvelių šalia Alkos kalno buvo sutūpusios tik keturios sodybos. Gaila, bet namų tėviškėje neliko jau aštuntajame dešimtmetyje – visuotiniais baisiosios melioracijos laikais. Jei šiandien reikėtų atstatyti tėvų sodybą, manau, sugebėčiau centimetrų tikslumu rasti ne tik trobos, daržinės, tvartų, šulinio, rūsio su vasarine, kūdros, šaltinio pakalnėje, palei Babrungo upę šienaujamos pievos, ąžuolo su gandralizdžiu, šimtamečio klevo, alyvų krūmų, obelų, trešnių, uogienojų vietas, bet ir tiksliai nusakyti, kaip kvepėjo, kokiomis spalvomis dabinosi, kokiais garsais ar tyla dengėsi vaikystės ir ankstyvos jaunystės dienos ir naktys. Sugebėčiau papasakoti, kaip vasaromis dulkėjo, o rudenį težėjo pro šalį bėgantis kelias ir kokie paprasti, nuoširdūs, gražūs tuo keliu ėjo žmonės.

Tuo keliuku, mamos rankos įsitvėręs, ir pats išėjau į Užupių pradinę mokyklą, paskui – į Plungės 3-iąją vidurinę mokyklą, o 1979 metais – ir į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultetą, kur studijavau lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. Dabar, galvodamas apie gyvenimo kelią ar pašaukimą, suvokiu, kad tam tikrus pamatus vaikystė padeda, tačiau ne tai yra pagrindas.

– O kas tuomet?

– Labai svarbu ankstyvajame brandos periode pažinti pedagogą asmenybę. Laimingas yra tas žmogus, kuris šiame amžiaus tarpsnyje sutinka tokį žmogų. Studijų metais nusišypsojo laimė būti pakviestam į folkloro ansamblį "Vorusnė", kuriam vadovavo docentė Audronė Jakulienė (dabar – profesorė A.Kaukienė). Ansamblis mano studijų metais gyveno aukso amžių – kiekvieną vasarą vykdavome į kūrybines stovyklas, kasmet parengdavome po vieną naują programą, koncertuodavome Lietuvoje ir už jos ribų. Žodžiu, greta pagrindinių studijų visi baigėme ir "Vorusnės" studijas, kurios ir atvėrė senosios mūsų pasaulėjautos bei pasaulėžiūros slėpinius, glūdinčius liaudies dainų, pasakų, sakmių, patarlių metaforoje, kalendorių ir šeimos švenčių apeiginėje simbolikoje, tautodailės ženkluose. Ne ką mažesnę įtaką mano gyvenime, tik vėlesniame amžiuje, kai jau rašiau disertaciją, turėjo profesorė Bronislava Kerbelytė.

Žemaitiškos kilmės neįtaria

– Ir kaimo berniokas tapo mokslininku. Tai, kad žmogus nėra kilęs iš inteligentijos sluoksnio, ne kliūtis dideliems darbams?

– Į šį klausimą galima atsakyti žvelgiant iš mitų ar pasakų perspektyvos: pasakojimuose visur sutiksime herojų, kuris išeina iš namų ir pradeda keliauti. Liaudies išmintis byloja, kad pranašu savo krašte nebūsi. Žmogus, būdamas gamtos dalis, kaip ir paukštis, turi palikti gimtąjį lizdą ir pažinti pasaulį – susidurti su kitaip mąstančiaisiais ir veikiančiaisiais, atrasti naujus kraštus, pasisemti patirčių. Ir kaimas tikrai nėra trukdis siekiams. O ir atskirtis tarp miesto ir kaimo tada nebuvo tokia didelė, kaip dabar. Tiesą pasakius, tuo metu palikti namus buvo didžiulis žingsnis – pasaulis buvo gerokai didesnis. Vilnius, Kaunas ar Klaipėda mums tada atrodė toli lyg žvaigždė.

– Galima pastebėti, kad žemaitiška tarmė neretai taip giliai įsišaknija sąmonėje, jog žmogus, net ir papuolęs į literatūrine kalba šnekančią aplinką, ir toliau žemaičiuoja. Atvykęs į Klaipėdą, susidūrėte su šia problema?

– Turbūt nebloga muzikinė klausa lemia tai, kad daugelis net neįtaria, jog esu žemaitis. Panašiai būna, kai šneku užsienio kalba. Matyt, sugebu gerai išraityti priegaides ar nuslėpti žemaitiškas. Dabar, per atstumą žvelgdamas į tarmių situaciją, suvokiu, kad vaikystėje padėtis su jomis buvo prasta. Mokykloje visi kalbėjome literatūrine kalba, tarmes pamiršdami, tarsi jos iš viso neegzistuotų. Nemaža dalis išvykusiųjų iš savo gimtųjų parapijų vėliau stengdavosi parodyti, kad labai gerai moka bendrinę kalbą. Profesorė A.Kaukienė mus išgydė nuo šios ligos. Tarmė buvo parodyta kaip vertybė ir turtas.

Idealai nesikeičia

– Turbūt priklausomai nuo aplinkos sugebate žaibiškai persiorientuoti kalbėdamas?

– Pagal paskyrimą po studijų baigimo teko padirbėti vienoje Kauno rajono mokykloje. Ten visi kalbėjo bendrine kalba. Pamenu, važiuodamas gimtinės link, už Kryžkalnio, Laukuvos, ties Plungės rajono ženklu lyg paspaudus jungtuką pradėdavau galvoti žemaitiškai, o vos išsižiojus pabirdavo tarmiški žodžiai.

– Ir dabar mąstote žemaitiškai?

– Su daugeliu ir pasišneku: su mama, broliais bendrauju tik žemaitiškai, galų gale ir su studentais tenka kalbėti tarmiškai. Kai esi tarp žemaičių, nėra reikalo šnekėti kitaip.

– Daug metų dirbate Klaipėdos universitete. Puikiai pažįstate jaunimą. Prisiminkite save dar bestudijuojantį. Jaučiate skirtumą tarp to, kas buvo svarbu jums, ir dabartinių studentų idealų?

– Kai kurie dalykai nesikeičia – jaunystė visada turi savo žavesio, pašėlimo, kitaip žmonija nunyktų, o ir pagrindiniai mūsų siekiai tokie patys jau tūkstantmečius. Vienas jų – materialinė gerovė. Tik sąvokos samprata laikui bėgant labai pasikeitė. Jei seniau vienas svarbiausių dalykų būdavo pakankamas maisto kiekis išgyventi iki kito derliaus, dabar visko norime daug. Kitas ilgus metus nesikeičiantis dalykas – gyvenimo partnerio paieška. Ne veltui sakoma – vabalėlis ant tvoros ir tas ieško sau poros. Ir Klaipėdos universitete noriu matyti daug studentų, kurių žvilgsniai kryžiuotųsi, strėlės skraidytų. Jaunimo negali būti per mažai ar tik vienos lyties. Trečias siekis – laisvės ir pripažinimo noras. Tik mūsų kartos žmonėms šis idealas, matyt, buvo svarbesnis dėl aiškiai matyto priešo. Šiandienos jaunimas lyg ir nebesusiduria su grėsmėmis, tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai rodo, kad nuo nieko nesi apsaugotas.

Gyvenimui uždega smalsumas

– Visada atrodote labai jaunatviškas ir energingas. Tokia jūsų prigimtis?

– Daug dalykų tūno genetikoje. Jei turi kipšą, jį atsineši su genais. Giminėje buvo tokių, kurių charakterio bruožų galiu įžvelgti ir savo charakteryje, bet negalima atmesti ir individualumo. Man apskritai patinka visokeriopas judėjimas. Vadovaujuosi Motiejaus Valančiaus išmintimi – vanduo netekėdamas ir žmogus nieko neveikdamas genda ir išeina perniek. Esu šventai įsitikinęs, kad posakis "devyni amatai – dešimtas badas" tinka tik tam tikrai visuomenės daliai. Zgrebnas ir savo laiką tinkamai dėlioti gebantis žmogus gali spėti devynis dalykus ir su dešimtu susitvarkyti. O tas, kuris yra susivėlęs, ir su vienu turi bėdos. Vienas mano bičiulis juokaudavo – esu toks greitas, kad kol kitas nuvirs, aš jau būsiu išsivoliojęs. Šioje situacijoje viskas priklauso nuo to, kaip žmogus geba organizuoti laiką. Nepeikiu tų, kurie gilinasi tik į vieną sritį, o dar ir daug joje nuveikia. Bet pasaulis yra toks platus, visapusiškas ir įdomus, kad norisi viską užčiuopti ir pamėginti. Sutinku, kad gal tada neprisikasi iki gelmių ir liksi mėgėju, bet jau ir tai yra įdomu.

– Kas jums padeda įjungti vidinį varikliuką?

– Pats pasaulis duoda reikiamą impulsą. Atsibundi ryte – šviečia saulė, čiulba paukščiai, elegantiškai sninga arba žaviai lyja – puiku. Iš čia tuoj pat kyla visos idėjos ir mintys. Nežinau, kaip kiti žmonės mato pasaulį, tačiau aš jame pastebiu visur slypinčias kūrybines erdves. Pažiūri į medį, čerpių stogą, fakulteto sieną, pamatai situaciją gatvėje ir pradedi galvoti, ką būtų galima padaryti. Nuolatinis stebėjimas ir analizavimas suteikia daug galimybių veikti. Ostapo Benderio Kisai Vorobjaninovui pasakyti žodžiai – kam tau pinigai, tu gi fantazijos neturi – yra tobulas sakinys. Viskas nuo jos ir prasideda.

– Regis, jums nesvetimas poetinis žvilgsnis į pasaulį.

– Taip jau susiklostė šeimoje: du mano broliai – vyresni, bendraamžių tėviškėje nebuvo. Kas belieka? Stebėti, analizuoti, kalbėtis su savimi. Juk pats turi paklausti ir atsakyti – iš kurgi pašnekovai? Tekdavo ir interviu iš savęs imti.

Dera sportas, pirtis ir muzika

– Jūsų laisvalaikis turbūt irgi margas?

– Užsiimu daug kuo. Net gėda vardyti, kad galiu tiek laiko skirti sau. Visų pirma vis dar aktyviai sportuoju. Du kartus per savaitę žaidžiu krepšinį. Nors kiti kolegos jau siūlo pažiūrėti į pasą, artimiausiu metu neketinu sportinių batelių padėti į šoną. Man tai teikia energijos, žvalumo, galų gale jaučiu gyvą sportinį azartą ir norą kovoti bei nugalėti. Penktadieniais šventas reikalas yra pirtis. Žiemos sezono metu naudojuosi viešąja "Trilapio" pirtimi, kurioje susirenka šio pomėgio entuziastai, o kitais metų laikais ją užkuriu savo sodyboje. Užsiėmimas puikiai padeda atsikratyti savaitės apnašų: sunkių minčių, nuovargio, neigiamų emocijų. Visi žino, kad penktadienio vakarą manęs telefonu ieškoti nereikia. Taip pusės savaitės ir nėra. O kai norisi ramesnio pabuvimo su savimi, į rankas mielai paimu gitarą. Sodyboje skaidrų vasaros vakarą prieangyje paskambinti instrumentu tampa gera meditacija. Kartais taip, akims užkliuvus už tinkamo teksto, gimsta ir viena kita daina.

– Esate gamtos žmogus, mėgstantis ramybę?

– Sodyba apskritai yra viena mano kūrybos oazių, kurioje save realizuoju. Pavyzdžiui, skaptuodamas koplytstulpį ar tapydamas langines. Iš tolo matyti, kad sodyba yra keistuolio. Tokioje vietoje suvoki, kad žmogui reikia nedaug – tik laisvės ir erdvės. Dažnai jauni žmonės nesupranta, kaip gali traukti kaimas, kuris jiems asocijuojasi su vargu ir nesibaigiančiais darbais. Pats į kaimo erdvę žiūriu kaip į vietą, kurioje galima išsilaisvinti nuo priklausomybių daiktams, pareigoms. Nuvažiuoju į sodybą, išsikeliu savo giminės vėliavą, ir man pašvilpti – aš pats sau valstybė ir prezidentas.

– Humoro jausmas jums taip pat nesvetimas?

– Mėgstu pajuokauti, o kartais ir švelniai per dantį patraukti. Manau, kad visos didžiausios gyvenimo blogybės padaromos rimtu veidu. Juokaujantys dažniausiai nėra pavojingi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1961 m. vasario 25 d. Plungės raj., Užupių kaime.

1979 m. baigė tuometę Plungės 3-iąją vidurinę mokyklą.

1979–1984 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultete baigė lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybės studijas.

Nuo 1998 iki 2001 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Vytauto Didžiojo universiteto jungtinė doktorantūra.

2001 m. tapo humanitarinių mokslų daktaru.

Nuo 2008 m. dirba Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedroje.

Nuo 2006 m. eina Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas.