Muilinė guboja savaime paplitusi Pietryčių Europoje ir Azijoje. Nerijoje ji buvo tikslingai veisiama, siekiant sutvirtinti apsauginio kopagūbrio pustomą smėlį.

Šiai užduočiai ji puikiai tinka, nes turi ilgas ir storas šaknis, pakenčia užpustymą ir nupustymą, ištveria sausrą.

Tačiau, atsirandant naujoms žinioms, keitėsi požiūris ir į gamtos apsaugą.

Dabartiniu metu vienu pagrindinių saugomų teritorijų tikslų yra išsaugoti vietinių rūšių biologinę įvairovę.

Muilinė guboja yra svetimžemė rūšis, puikiai prisitaikiusi augti kopų smėlyje.

Sparčiai plisdama ir suvešėdama tankiais sąžalynais, ji palaipsniui išstumia vietines augalų rūšis.

Sovietmečiu muilinė guboja buvo griežtai saugomas augalas, o šiuo metu ji įtraukta į invazinių rūšių sąrašą ir yra naikintina.

Veiksmingiausias naikinimo būdas yra gubojų kasimas ir šaknų pakirtimas.

Siekiant išvengti muilinių gubojų plitimo, jas galima šienauti ar skinti žiedynus.

Skinti žiedynus (ar šienauti) būtina, kol neprasidėjo sėklų nokimas.

Tinkamiausias laikas yra birželis–liepa, kai muilinė guboja žydi.