Metas pasveikinti Mykolus

XXI amžiuje sunku žmones kuo nors nustebinti. Labiausiai traukia ir džiugina paprasti bei nuoširdūs dalykai.

Būtent jų Rietavo Mykolinių šventėje netrūksta. Jos nuotaika primena bet kurios Vakarų Europos valstybės provincijos miestelio metų susibūrimo atmosferą.

Kai baigiamas bulviakasis, o ruduo dovanoja dar kelias saulėtas ir šiltas dienas, Rietavas tampa aplinkinių kaimų bei miestelių traukos centru.

Švento Mykolo arkangelo diena yra rugsėjo 29-oji, tačiau miestelio metinė šventė, nuo seno vadinama Mykolinėmis, visada rengiama paskutinįjį rugsėjo savaitgalį.

Pasirodo, Mykolas arkangelas yra Dievo pasiuntinys ir visų angelų galingiausias kovoje su Liuciferio piktosiomis dvasiomis.

Šio šventojo garbei Rietave pastatyta puikioji miestelį garsinanti bažnyčia.

Senais laikais po šventų mišių bažnyčioje daugelis skubėdavo pasveikinti savo pažįstamus Mykolus su vardo diena, o miestelyje nuo neatmenamų laikų būdavo rengiami metų turgūs, dabar virtę mugėmis bei koncertais.

Garbinga praeitis įpareigoja

XIX amžiuje, kai miestelį valdė kunigaikščiai Oginskiai, Mykolinės Rietave būdavo švenčiamos ištisą savaitę.

Amžiaus pabaigoje į Bogdano Oginskio dvarą suvažiuodavo daug garbingų svečių.

Vienas jų neabejotinai buvo varduvininkas, rietaviškio kunigaikščio brolis Mykolas, gyvenęs Plungėje.

Abu broliai turėjo orkestrus, todėl šventėje netrūkdavo muzikos, vykdavo įvairūs žaidimai, medžioklės.

Žemės ūkio parodose dalyvaudavo ūkininkai ne tik iš Rietavo, bet ir aplinkinių valsčių, į šventę atkakdavo svečių iš Rusijos, Lenkijos.

Tą savaitę kunigaikščiai parko vartus atverdavo ir miestelio žmonėms.

Oginskių laikais Rietavas buvo svarbus švietimo, kultūros ir techninių naujovių centras. Kunigaikščiams rūpėjo pažanga, mokslo ir technikos naujovės.

Brolių Bogdano ir Mykolo tėvas Irenėjus Oginskis 1835 m. panaikino valstiečiams lažą, o 1842–1850 m. atidarytos pirmosios Lietuvoje valstiečiams skirtos šešios taupomosios kasos.

1846 m. Laurynas Ivinskis, remiamas I.Oginskio, išleido pirmąjį metskaitlių (kalendorių), tuo duodamas pradžią Lietuvos periodikai.

1857 m. sausio 1 d. turėjo pasirodyti pirmasis Lietuvoje savaitraštis „Aitvaras“, leidžiamas ir redaguojamas L.Ivinskio. Centrinei valdžiai sustabdžius leidybą, liko trys sumaketuoti numeriai ir 44-iems savaitraščiams surinkta medžiaga.

1859 m. Rietave buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje agronomijos mokykla. Su šios mokyklos gyvavimu susietas ir žemaitukų veislės arklių auginimas, jų gausinimas. Jie Rietave auginami ir šiandien.

1872 m. B.Oginskis įsteigė pirmąją Lietuvoje profesionaliąją šešiametę muzikos mokyklą.

Pirmoji vargonininkų laida čia išleista 1878 m., o 1885 m. Rietave įkurtas 60-ies muzikantų simfoninis orkestras.

1882 m. didikai nutiesė telefono liniją Rietavas–Plungė–Kretinga–Palanga. Taip pradėta Lietuvos telefonizacija.

Visi šie faktai prisimenami ir šiais laikais švenčiant Mykolines.

Naujove tapo metturgis

Prieš 16 metų atgavęs savivaldą Rietavas atkūrė ir metines šventes, o šiemet šventėje atgaivintas dar vienas senojo miestelio reliktas – metturgis.

Tai senojo turgaus atitikmuo. Kaip ir prieš šimtą ar daugiau metų, čia buvo parduodama tik tai, kas lietuvių pagaminta pačių pagal senąsias technologijas bei tradicijas.

Rietavo parke praėjusį šeštadienį būta didžiulio šurmulio. Kad svečiai nepaklystų, nuorodos jiems rodė kelią.

Bet ir tai nebuvo būtina, atvykėliams užteko sekti paskui minias žmonių arba eiti į tą pusę, kur grojo muzika.

Teoriškai tai buvo antroji Mykolinių diena. Išvakarėse, penktadienį, miestelyje vyko kultūriniai renginiai, į kuriuos buvo kviečiami atvykti visi, bet panoro nedaugelis.

Šeštadienį viskas vyko taip, kaip galima įsivaizduoti buvus tradicinę Mykolinių šventę Oginskių laikais.

Žmonės susirinko atsipalaiduoti, susitikti, pasikalbėti, pasivaišinti, apsipirkti, pasilinksminti.

Iš atokiau atvykstantieji čia ieško senosios Žemaitijos dvasios bei galimybės pasimėgauti viskuo, kas tikra.

Šeimininkių vaišės – kaip namie

Nuo pat Mykolinių atkūrimo aplinkinių kaimų gyventojai kviečiami nustebinti šventės dalyvius savo gaminiais. Jiems tai pavyko ir šįkart.

Tokio skanumo cepelinų, kokių išvirė Daugėdų kaimo moterys, galima paragauti tik pas močiutę. Ir padažas buvo tikras, žemaitiškas.

Išvakarėse šio kaimo šeimininkė Danutė susuko kastinį, tokį, kaip prieš daugybę metų gamindavo jos močiutė.

Visą kalną storų, margų vyriškų kojinių per kelis mėnesius numezgusi moteris tikino, kad geriausia jos klientai – emigrantai.

Šaltuose Norvegijos žuvų fabrikuose dirbantys vyrai ir moterys jos megztomis kojinėmis ginasi nuo sąnarius sukančio šalčio, o ir šių kojinių kaina jiems atrodo juokingai maža.

Pyragai, iškepti naudojant naminius kiaušinius bei savo sodo obuolius, daugeliui svečių priminė jų jaunystę.

Kai aplinkinių kaimų žmonės suskubo namo dirbti ūkio darbų, į iki vėlaus vakaro vykusius koncertus rinkęsi žmonės rado metturgio prekievius, turinčius tautinio paveldo gamintojų pažymėjimus.

Visko užteko – ir vaišių, ir įdomių lauktuvių. Kaip tikroje šventėje, grojo ir dainavo čigonai, folkloro ansambliai, kylančios populiariosios muzikos žvaigždutės ir lietuviško repo klasikai.

Trečiąją dieną Mykolinės persikėlė už miestelio į Rietavo žirgyną, kur vyko žirgų konkūras. Linksmybės baigėsi tik gęstant sekmadieniui.