Daug ką esame primiršę

Nors rugsėjį kalendoriuje nėra raudona spalva pažymėtų šventinių dienų, nuo seno šis mėnuo buvo gausus įvairių progų, apeigų ir šventinio bruzdesio, tik šiandien daug ką jau esame primiršę, kai kurios šventės prarado savo aktualumą pasikeitus gyvenimo būdui.

„Nebeiname basi ar vyžoti per suartą lauką, berdami saujomis žemėn rugius ir tikėdamiesi gausaus derliaus. Tačiau tai niekur nedingo: dirbame žemę, sėjame javus, laukiame derliaus, valgome tokią pat gardžią lietuvišką duoną. Tik neliko šių veiksmų sakralumo ir mūsų asmeninio santykio su šiais procesais“, – pastebi etnografė ir kraštotyrininkė Eglė Vindašienė.

Anot jos, rugsėjis visada buvo mėnuo, žymintis svarbius gamtos ir žmogaus gyvenimo virsmus: dienos ir nakties susilyginimą, derliaus nuėmimą ir žiemkenčių sėją kitų metų derliui, žmonių bendruomeniškumą talkose, paukščių išskridimą ir gamtos apmirimą.

Tiesa, mes įpratę šį mėnesį vadinti rugsėju, o seniau būta gausybė jo vardų: rudugys, šilinis, paukštlėkis, viržių, rudens, rujos, dagos mėnuo. E. Vindašienė primena, kad nebuvo rašytinio kalendoriaus, todėl fiksuotos datos yra tik menamos, sąlyginės.

Eglė Vindašienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tautos šventė

„Vos įžengus į rugsėjį buvo švenčiama Šilinė – katalikams ir stačiatikiams svarbi Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo iškilmė. Šiandien tūkstančiai žmonių suplūsta į Šiluvos miestelį Raseinių rajone, kur vyksta garsieji Šilinių atlaidai, – daugiau kaip 400 metų gyvuojančią tradiciją primena E. Vindašienė ir atkreipia dėmesį, kiek daug žodžių skamba panašiai kaip Marija: – Mara, marti, lietuviška Morė, latviškai vadinama Mara, materija, moteris – nesvarbu, kokios semantikos paslaptys šį žodį gaubtų, Marija – pats populiariausias moters vardas pasaulyje.“

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Šilinių diena buvo įteisinta kaip valstybinė šventė, susieta su svarbiais istoriniais įvykiais. Ji paskelbta Tautos švente, nes istoriniai šaltiniai liudija, kad 1430 m. rugsėjo 8 d. planuotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi. Tačiau iš Romos gabenta karūna ir dokumentai buvo sulaikyti lenkų didikų, todėl karūnavimas neįvyko. Netrukus Vytautas Didysis mirė.

Istorikų teigimu, ši diena dar vadinta ir Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena. Tai sieta su faktu, kad po Vytauto mirties lietuviai išsirinko savą valdovą, nepriklausomą nuo Lenkijos. Vytauto veikla suvokiama kaip savotiškas Lietuvos nepriklausomybės nuo Lenkijos įtvirtinimas.

Smagiai: linas lietuviams – tautiškumo simbolis. Nors nebeliko senovinių linarūčių, yra entuziastų, bandančių jas rekonstruoti. Šunskuose, Marijampolės r., linarūtės tradicijos gyvos. Į ją sukviečia tradicinė šventė „Lino taku“. / Lietuvos etnografijos muziejaus, Šunskų bendruomenės nuotr.

Kai gervės duoda ženklą

Senieji lietuvių papročiai šiuo laiku susiję su rudenine sėja. „Rugsėjo pradžioje Lietuvoje prasidėdavo žiemkenčių sėja. Darbo pradžią planuodavo pagal paukščių elgesį ir žvaigždžių išsidėstymą. Sakydavo, kad geriausia sėti po pilnaties antrą arba trečią dieną. Sėją pradėdavo, kai gervės būriais imdavo traukti į pietus, o tilvikai, bėgiodami po dirvonus, šaukdavo: pilk, pilk! Anot Suvalkijos krašto žmonių, geriausias laikas žiemkenčių sėjai – tris dienas prieš ir tris dienas po Šilinės“, – apie senuosius lietuvių tikėjimus pasakoja etnografė E. Vindašienė.

Sėjos laiką anuomet žmonės laikydavo ypatingu, tad ir pasiruošti jam reikėdavo. Pasak pašnekovės, prieš sėją šeimininkas iškūrendavo pirtį, gerai išsiprausdavo, persirengdavo švariais baltais marškiniais ir jų nekeisdavo iki sėjos pabaigos: „Pasiimdavo duonos, ją pakasdavo dievams ir tik tada pradėdavo darbą. Dirbdavo vienumoje, nes tikėjo, kad tada rugiai gerai dera. Rugius reikia sėti esant delčiai, kad šaknys tvirtos būtų, nors kitus javus būtinai per priešpilnį ar pilnatį – kad brandesni būtų.“

Kiekvienas darbas būdavo siejamas su tam tikru lūkesčiu, mažesne ar didesne sėkme. Arti pūdymą (neapsėtą sėjomainos lauką) reikėdavo per delčią, mat ariant per jaunatį, priešpilnį ar pilnatį dirvoje labiau žels piktžolės.

„Šiaurės Lietuvoje Marijos gimimo šventė laikyta linarūtės pradžia: tada dar gana šiltas vanduo linų stiebeliams mirkyti linmarkose. Kitur linų merkimas paprastai būdavo dirbamas apie Šv. Kryžiaus dieną – rugsėjo 14-ąją“, – sako kraštotyrininkė E. Vindašienė.

Rudeniui būdingos linamynio talkos, vykdavusios naktimis, kuomet ir vakarienė būdavo vadinama pusryčiais. Po vidurnakčio jaunimas dūkdavo, pasakodavo baisias istorijas ir pasakas arba tikrus baisius nutikimus.

„Linų mynimas – monotoniškas darbas, gal todėl tiek daug yra liaudies dainų apie liną. Juk reikėjo žmonėms palaikyti gerą ūpą. Be to, ilgas lino kelias nuo sėklelės iki balto audeklo, vadinamoji lino kančia, žmogui buvo labai svarbus ir prasmingas, nes tai ir kantrumo pamoka“, – įsitikinusi E. Vindašienė. Anot jos, nors šiais laikais neliko senovinių apeigų, tačiau yra moterų, besidominčių linarūte, dainuojančių sutartines, bandančių rekonstruoti šventes.

Ištikimi: Kauno r. savivaldybė kartu su seniūnijų gyventojais, tęsdami senąsias tradicijas, kasmet rengia tradicinę šventę „Rudens sambariai“. / Kauno r. sav. nuotr.

„Kapeliušas už krosnies“

Rugsėjo 21-ąją lietuviai kitados švęsdavo dar vieną šventę, vadintą Ragautuvėmis, Koštuvėmis, Sambariais arba Alutiniu.

„Ši diena – jau tikro rudens šventė, derliaus nuėmimo darbų pabaiga. Kaimynai ir giminės rinkdavosi paragauti naujo derliaus miežių alaus, padėkoti už derlių. Sakydavo, kad „po Alutinio – kapeliušas už krosnies“ – žmogui tenka vasarinę šiaudinę skrybėlę slėpti ir pasiieškoti jau ko nors šiltesnio. Jau nebegalima maudytis upėje ar ežere ir net vėžių gaudyti“, – ribą tarp šiltojo metų laiko ir tikrojo rudens brėžia pašnekovė.

Dirbame žemę, sėjame javus, laukiame derliaus, valgome tokią pat gardžią lietuvišką duoną. Tik neliko šių veiksmų sakralumo ir mūsų asmeninio santykio su šiais procesais.

E. Vindašienės teigimu, XIX a. dar buvo gyvas paprotys pasigaminti pirmojo alaus iš tų metų miežių derliaus. Tai buvo ne tiesiog paprastos kaimynų ir giminių vaišės ar pasilinksminimas, o apeiginis dalykas: šventės metu alumi apšlakstydavo trobos duris, langus ir visas kertes – tai būdavo auka namų dievybėms.

„Alų šiai šventei darydavo ne įprastą, o apeiginį, kaip per pabaigtuvių sambarį. Jam reikėdavo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekvieną saują padalyti į tris dalis. Iškūlus sumaišyti su miežiais, tada sumalti ir daryti alų. Kiekvienam sambarių dalyviui jo pripildavo triskart po devynis kaušelius – taip apeigos atspindėdavo Mėnulio kalendoriaus skaičius“, – daugybę prasmių veiksmuose, kurie mums šiandien jau neatrodo niekuo išskirtiniai, atskleidžia etnografė E. Vindašienė.

Anot jos, ir alaus gėrimas senovėje nebuvo tiesiog tik linksmybės. Vien tai, kad alaus gėrimui būdavo naudojami ragai, apkaustyti žalvario ar sidabro žiedais, išpuoštais mitologiniais simboliais – elnių, žalčių, vandens paukščių atvaizdais – liudija jo svarbą.

„Senovės rašytojai taip pat yra aprašę dievą, kurio garbei būdavo daromas alus: Jonas Lasickis mini Raugužemapatį, Matas Pretorijus – Ragupatį, Motiejus Strijkovskis – Rugučį. Dievybės įvaizdį formavo ir žvėrių, ir Mėnulio ragai, ir raugas, suteikiantis gėrimui stebuklingą galią prašnekinti kiekvieną“, – šypteli kraštotyrininkė.

Atėjus krikščionybei, Alutinio šventė susieta su apaštalo Mato paminėjimu, tad sakoma: „Po švento Mataušo ir žemė ataušo.“

Alutinis: žiemgalis tautodailininkas Viktoras Žilinskas savo kūryboje įprasmina gimtojo krašto vaizdus, kuriuose susipina senųjų simbolių ir papročių motyvai. / kvitrina.lt nuotr.

Rudens lygė palydi dagos link

Jau kitą dieną po Alutinio – rudens lygiadienis arba Lygė, kai naktis vėl susilygina su diena, o žmogus metų ratu leidžiasi žemyn.

Rudens lygiadienis rugsėjo 22-ąją laikomas astronominio rudens pradžia, nors iš tikrųjų tamsusis paros laikas susilygina su šviesiuoju kiek vėliau, rugsėjo 25–26 d.

Apie lygiadienį gamtoje vyksta ir daugiau svarbių pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, pirmosios šalnos nubalina laukus, miškuose prasideda kanopinių žvėrių vestuvės – ruja, baigiasi masinis paukščių traukimas į pietus.

„Tikėtina, kad senoviniai rudens lygiadienio šventimo papročiai krikščionybės laikais yra išsisklaidę į šv. Mato dieną, kai buvo švenčiami rudens Sambariai, dėkojama dievams už derlių ir jiems aukojama, ir į Mykolines – kai atiduodama duoklė valdovams ir dievams, rengiamos patalkių vaišės, spėjami ateinančios žiemos ir kitų metų orai, netgi imamasi burtų, kad pavyktų būsimos piršlybos“, – senųjų ir krikščioniškųjų švenčių samplaiką iliustruoja etnografė E. Vindašienė.

Ypatingi: Šiluva rugsėjį tampa Lietuvos piligrimystės širdimi – čia nuo rugsėjo 6 d. vyksta dešimt dienų trunkantys Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai, dar žinomi kaip Šilinės. / siluva.lt nuotr.

Mykolines švęsdavo savaitę

Krikščioniškas pasaulis rugsėjo 29-ąją mini Šventuosius arkangelus Mykolą, Gabrielių ir Rapolą, kurie yra nemirtingi tarpininkai tarp tikinčiųjų ir Dievo.

Bene geriausiai žinomas Mykolas – arkangelas, Dievo pasiuntinys ir visų angelų galingiausias kovoje su Liuciferio piktosiomis dvasiomis, globoja mirusiųjų vėles ir yra laikomas visų angelų vadu. Tikima, kad Gabrielius yra tas pasiuntinys, kuris pranešė Marijai, kad jį pagimdys išganytoją. Be to, jis kovoja prieš ydas – godumą ir gobšumą. Rapolas globoja dvasininkus, šeimas ir gydytojus.

„Mūsuose šis laikas susijęs su bulviakasio pabaiga, kai dažniausiai šiam darbui kviečiama talka, su derliumi, pabaigtuvių vaišėmis ir auksiniu rudeniu, nes po pirmųjų rimtų šalnų suliepsnoja klevai. Tokiu metu jau ir bobų vasara voratinkliais plaikstosi, paskutine šiluma dalijasi“, – ryškiausius rugsėjo pabaigos ženklus vardija E. Vindašienė.

„Mykolinės – ir kaimo vaikų mokslo metų pradžia, nes baigdavosi pagrindinis vaikų darbas – gyvulių ganiava“, – primena etnografė ir atkreipia dėmesį, kad senais laikais vaikų mokslo metai prasidėdavo visu mėnesiu vėliau nei dabar ne dėl to, kad vaikai norėdavo ilgesnių atostogų, o todėl, kad šiltuoju metu turėdavo dirbti ir padėti šeimai.

Anot pašnekovės, kunigaikščių Oginskių laikais Mykolinės būdavo švenčiamos visą savaitę. Į jų dvarą susirinkdavo daugybė garbių svečių, būdavo organizuojami įvairūs žaidimai, medžioklės. Šventinę Mykolinių savaitę į dvaro parką buvo įleidžiami net ir nekilmingi miestiečiai.

Rugsėjo 29-oji laikyta ir Vėjų diena. Senais laikais tą dieną žvejai aukodavo dievui Vėjopačiui – jūrų ir dausų valdovui. Anuomet tikėta, kad jis valdė aštuonis vėjus, todėl jo garbei buvo slapta deginamas medinis šaukštas, „kad neišpūstų žuvienės“.

Nusipelnę: rugsėjo 29-ąją, per Šv. Mykolą, dėkojama ir už šiųmetį derlių. Ši žavi dama iš Jiezne švęstų Mykolinių primena – rudens darbai į pabaigą, metas švęsti. / kvitrina.lt nuotr.

Grūdas turės ištverti žiemą

Po rugsėjo sėjos, kai grūdas jau paslėptas po žeme ir ima leisti šaknis, švenčiama Daga arba Dagotuvės – dygimo šventė. Ji, kaip yra rašęs etnologas Jonas Trinkūnas, žymi grūdo atidavimą Dievo, kurio žinioje yra visa, kas vyksta po žeme, globai. Nuo šiol grūdas turi ištverti žiemą ir patamsių pasaulį, kad pavasarį galėtų sužaliuoti.

„Šaknys priklauso Velinui, o stiebas – žmogui“, – byloja senasis tikėjimas ir pabrėžia, kad žmogaus darbas susijęs tik su tuo, kas matoma, o visa, kas slypi po žeme, priklauso kitoms jėgoms.

Nors sambariais vadinta ir Alutinio šventė, Janas Dlugošas rudens sambarėmis vadino Dagotuves. Tiesa, ir viena, ir kita šventė senovės lietuviams buvo susijusios su derliumi ir įvairiausių ūkio darbų pabaiga.

Kauno rajono savivaldybė kartu su seniūnijų gyventojais, tęsdami senąsias tradicijas, ir dabar kasmet rengia tradicinę šventę „Rudens sambariai“. „Tiek seniau, tiek dabar žmonės nori pasidžiaugti, o gal net ir pasigirti, pasipuikuoti metų derliumi. Bendruomenių šventėse viskas puošiama rudens gėrybėmis, gaminami iš to derliaus skaniausi patiekalai: verdama sriuba ar šiupinys, kepamas kugelis arba blynai, įvairiausi pyragai ir t. t., organizuojamos įvairios varžytuvės. Šiais laikais tokios šventės atgyja darželiuose ir mokyklose“, – sako E. Vindašienė.

Akivaizdu, kad rugsėjjis – kupinas ne tik derliaus gėrybių, bet ir didžiųjų virsmų. Pasak mąstytojo, rašytojo, ilgamečio lektoriaus Aleksandro Žarskaus, virsmas – senųjų švenčių pagrindas.

„Virsmas nuolat pasikartoja gamtoje. Virsmas arba pasikeitimas žmoguje išoriškai sunkiai pastebimas, o gamtoje jis matomas aiškiau. Augalija po metinių švenčių virsmo tampa visai kitokia, pvz., grūdas virsta želmeniu. Aišku, kalendorinėse šventėse yra ir paprastesnių, buitiškesnių dalykų – vaišės, linksmybės, derlumo ir vaisingumo skatinimas, tačiau svarbiausias lieka būties tėkmės suvokimas — virsmas, kuris dažniausiai lieka neišreikštas. Mūsų uždavinys yra pajusti ir išlaisvinti esmę iš jau nebegyvybingų senų formų“, – yra rašęs A. Žarskus.

Dagotuvių spėjimai

Suprasti: voratinklis voratinkliui nelygu – iš jo per Dagotuves spėdavo ateitį. / Krekenavos regioninio parko nuotr.

• Vakarų vėjas per Dagos šventę reiškia permainingą žiemą, o jei vėjas iš pietų ir dangus giedras – žiema ir pavasaris bus šalti.

• Per Dagotuves pamatyti žolėse voratinklį apvaliu viduriu – nesėkmės simbolis, o jei jame musė – būsimi metai būsią dar prastesni.

• Tuščias voratinklis reiškia ligą, o kirminas jame – gerus metus.

Baltų vienybė

Pagarba: Baltų vienybės diena Lietuvoje yra atmintina, o Latvijoje – valstybinė šventė. / URM nuotr.

Rugsėjo 22-ąją, kai švenčiamas rudens lygiadienis, nuo 2000-ųjų minima ir Baltų vienybės diena, nes 1236 m. rugsėjo 22 d. susivienijusios baltų gentys pasiekė triuškinamą pergalę prieš Kalavijuočių ordiną Saulės mūšyje prie Šiaulių. Jau kelerius metus šią dieną visi kviečiami jungtis į laužų sąšauką, kai laužų uždegimu ant piliakalnių prisimenama nelengva Baltijos kraštų istorija ir pagerbiamos protėvių aukos už mūsų tautų laisvę.

Padėkos metas toms, kurios pasitinka gyvybę

Svarbios: tik mažieji tiki, kad vaikus atneša gandras. Senovėje naują gyvybę priimdavo pribuvėjos, o gimdyklas atstojo pirtys. / 123rf.com nuotr.

Kitados per paskutines šiltesnes ir saulėtas rugsėjo dienas, apie Dagotuvių laiką, buvo pagerbiamos ir apdovanojamos „bobutės“ – kaimo pribuvėjos, padėdavusios gimdyvėms ir priimdavusios į pasaulį naują gyvybę.

Pribuvėja yra ta, kuri veda besilaukiančią moterį iki gimdymo, per jį, o tuomet sugrąžina atgal į kasdienybę. Su vaisiumi – su nauju žmogumi, naujagimiu kūdikiu. Pribuvėjomis būdavo pačios jau gimdžiusios moterys, doros, turinčios gerą vardą. Pašnibždomis užsimenama apie jų užkalbėjimus, žolininkavimus, burtininkavimus, net aiškiaregystės gebėjimus.

Gimdymui moterį paruošdavo pribuvėja. Pirtyje būdavo ne tik prausiama – pribuvėjos žinojo įvairių gimdymo palengvinimo būdų, tokių kaip šutinimas, masažavimas. Gimdyvės garinimas pirkioje ant kubilėlio arba gimdymas prigarintoje pirtyje tiesiogiai susiję su pasaulio kūrimo vaizdiniais.

Ėjimas į pirtį – tai žengimas į motinystę, o pati pirtis – ne tik gimdymo vieta, bet ir pats veiksmas, gyvybės atsiradimo misterija.

Pribuvėja gimdyvės nepalikdavo vienos ne tik per gimdymą, bet dar devynias dienas po gimdymo (kai kur – net keturiasdešimt dienų). Padėti moteriai atsigauti buvo kone svarbesnė užduotis, nei padėti pagimdyti. Devynias dienas gimdyvę mokydavo žindyti, vystyti, ją pėrė – šildydavo, garindavo, masažuodavo vantomis. Slavai sakydavo, kad jei marti yra mylima, tai negailėdami malkų suruoš jai tris pirtis, o jei nemylima – tik vieną. Verta nors vienos pirties būdavo kiekviena pagimdžiusi moteris.

Pagimdžiusią pirtyje moterį pribuvėja perdavo – kad išvarytų „blogą, juodą kraują“, išmankštintų kaulus ir raumenis, grąžintų gimdyvei jėgas; maitindavo ją specialiu maistu, girdė ypatingų žolių nuovirais. Devintą dieną darydavo „spynas“: klojo septynias (kitur aštuonias ar devynias) ilgokas rankšluostines drobes ir tais rankšluosčiais moterį sujuosdavo ir užverždavo. Gulėdavo taip gimdyvė kažkiek laiko. Paskui ją atrišdavo ir ji kartu su pribuvėja nusiplaudavo rankas. Tuomet anapusinis, mirusiųjų pasaulis jau būdavo užrakintas visiems trims – gimdyvei, pribuvėjai ir naujagimiui, ir moteris vėl visavertiškai galėdavo grįžti į šeimą, prie ūkio darbų. Tikėta, kad kol moteris neperėjo tos pogimdyvinės pirties – gimties užvėrimo, užrakinimo apeigos, kol ji nenusiplovė rankų kartu su pribuvėja, ji dar nėra šiame pasaulyje, tebėra kažkur aname, anapusiniame.

Rankų plovimo apeigą atlikdavo abi – pribuvėja su gimdyve. Juk pribuvėja taip pat ėjo į kitą pasaulį kartu su gimdančiąja. Senovės rusai sakydavo, kad kai pribuvėja priima gimdymą, ji iki kelių stovi mirusiųjų pasaulyje. Taigi jai taip pat reikia grįžti, išeiti iš to kito pasaulio.

Išėjimas susijęs su vandeniu. Naujagimio išėjimas iš ano pasaulio – tai jo pirmosios prausynos – nuliejimas arba panardinimas į vandenį. Gimdyvės išėjimas iš ano pasaulio – tai jos nuplovimas pirtyje ir „spynos“ – užrišimai, vytuliavimas. Pribuvėjos išėjimas iš ano pasaulio – tai rankų mazgojimas, nuplovimas. Esą po gimdymo pribuvėjos rankos iki alkūnių kraujyje, o šitokį kraują nuplauti galinti tiktai gimdyvė. Kol tos rankos nenuplautos, langelis į aną pasaulį tebėra neužvertas.

Šimtmečiais išmintingų moterų (pribuvėjų ir gyduolių, kurios užsiėmė augaliniu gydymu ir suvokė visos gamtos šventumą) turėtą įtaką Viduramžių bažnytinė vyresnybė smerkė. Regėtojos, žolininkės, „bobutės“ pribuvėjos pavadintos burtininkėmis, kerėtojomis ir raganomis, jos netgi žudytos kaip velnio ar demonų pagalbininkės. Tad žinios, patirtys ir papročiai tebėra išlikę ir užrašyti tik pasaulio užkampiuose – taigoje, šiaurės ar indėnų tautelėse, atkampiuose kalnuose. Lietuvoje liko vos kelios užuominos.

Parengė baltiškos simbolikos, ženklų ir ornamentikos tyrinėtoja Rasa Ambraziejienė