Pastarieji keleri režisieriaus Ramūno Kaubrio gyvenimo metai nebuvo itin lengvi. Tarp buvusio Muzikinio teatro vadovo, kai kurių darbuotojų ir dabartinės teatro vadovės įsiplieskusio konflikto atgarsiai buvo nusiritę net iki sostinės.

Prieš porą mėnesių Neringos meno mokyklos direktoriumi tapęs R.Kaubrys šiandien mėgaujasi ir dvasine ramybe, ir naujais potyriais, ir galimybe realizuoti savo kūrybinius gebėjimus.

Stengiasi negadinti vagos

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai paskui save uždarėte Muzikinio teatro duris?

– Šiuo metu revizuoju savo vertybes. Negaliu to paaiškinti. Ir nežinau, kiek tai truks, į ką išsivystys. Nemanau, kad galėčiau tai išanalizuoti, o ir nenorėčiau. Veikiausiai tą vertybių reviziją ir lėmė mano žingsnis, kai nurėžiau bambagyslę su Muzikiniu teatru.

12 metų žmogaus gyvenime yra labai daug. Juo labiau kai darbui atiduodi save 100 procentų ir tuo gyveni. Ir kuo ilgesnis laiko tarpas praeis, tuo, matyt, dar labiau vertinsiu tą savo gyvenimo periodą. Šiuo metu jaučiuosi taip, lyg vis dar būčiau ten. Muzikiniame teatre žinau kiekvieną kampelį, kiekvieną sieną, visas personalas mano "išnarstytas po kaulelį". Bet nekalbu apie tai su skausmu. Šią akimirką esu netgi labai laimingas, kad ryžausi pokyčiams, nes gyvenu naujais potyriais, sutikau daug įdomių žmonių.

– Tačiau nebuvo lengva pasiryžti šiems pokyčiams?

– Tikrai nebuvo lengva. Visada pavydėjau ir pavydžiu tiems žmonėms, kurie gali greitai apsispręsti per daug nemąstydami. Galbūt dėl to, kad gimęs po Jaučio ženklu ar kad esu žemaitis, taigi turiu to tvirtumo ir užsispyrimo, tempiu plūgą, ariu dirvoną, nekreipdamas dėmesio į tuos, kurie trukdo. Jei jau pasiėmiau tą plūgą, aš jį trauksiu ir kiek įmanoma stengsiuosi, kad ta vaga būtų gera.

Per tuos metus buvo pastatyta gausybė spektaklių. Nė vienas jų nepadarė teatrui finansinių nuostolių, manau, atnešė tik naudą. Ar jie buvo meniškai vertingi, ar ne – gali būti įvairių vertinimų.

Kalbant apie vadovavimo Muzikiniam teatrui laiką, kaip vadovas, išties buvau žalias. Bet tai nereiškia, kad netinkamas. Ir šiandien jaučiu, jog galėjau tą darbą dirbti ir galiu. Buvo tokių kritikų, kurie manė priešingai, bet kritikų atsiranda visada.

Manau, svarbiausia žmogui jausti, kad esi reikalingas. Kai pasijauti nebereikalingas, gal išties verčiau nutraukti tą bambagyslę.

Mielai degustuotų maistą

– Tuo metu, kai jūsų gyvenime netrūko sudėtingų peripetijų, kas labiausiai palaikė?

– Kai kuriais atvejais tas ramstis buvo bendradarbiai. Žinoma, bičiuliai, šeima. Galima sakyti, kad ši situacija padėjo pasitikrinti artimus žmones.

Man labai svarbu ir namai. Nes mano namai – mano tvirtovė, užuovėja. Man be galo svarbu turėti vietą, į kurią galiu sugrįžti, kurioje galiu jaustis saugiai. Štai dabar neturiu savo namų. Ir tai slegia. Šiuo metu gyvenu išsinuomotame bute, o savąjį esu išnuomojęs.

– Sakoma, jog menininkai su buitimi nelabai sudraugauja? Kaip jūsų atveju?

– Labai nemėgstu plauti indų. Užtat valgyti mėgstu labai. Kažkada seniau galvodavau – kaip norėčiau dirbti degustatoriumi, aš jau tikrai išrinkčiau geriausius gėrimus ir patiekalus!

– Turite gurmaniškų polinkių?

– Man atrodo, kad gurmanai labiau linkę į rinktinį maistą. Aš valgau viską – dėl to manęs daug. Manau, kad nebūtinai vien brangus maistas yra skanus.

– Kaip jaučiatės Neringoje, ar spėjote ją prisijaukinti?

– Gal nesitikėjau tokio atstumo, man atrodė, kad viskas gerokai labiau ranka pasiekiama. O kai reikia keliauti valandą pirmyn ir valandą atgal, pradedi suprasti, ką reiškia dvi valandos per dieną. Laiko taupymas patampa nauja vertybe, ko galbūt nejaučiau anksčiau.

Dabar dar labiau įvertinau Klaipėdos ir Neringos grožį, išvydau tokius dalykus, su kuriais seniau nesusidurdavau: kai anksti rytą keliesi keltu, matai neįtikėtinus gamtos vaizdus, kurie kaskart vis kitokie.

Naujoje darbovietėje jaučiuosi gerai, "anam krante" labai daug gerų žmonių. O toliau viskas priklausys nuo manęs, ar priims mane į bendruomenę, ar ne.

Gyvenimas – kaip iš natų

– Ar darbas jus susirado, ar jūs jį?

– Šiuo atveju aš susiradau. O šiaip gyvenime lydėjo įdomūs sutapimai. Pamenu, į sceną pirmąkart išėjau penkerių metų, tai įvyko mano gimtajame kaime. Buvome dviese su kitu berniuku ir dainavome dainą: "Aš dar mažas, aš be ūsų, žmonės klausia, kuo aš būsiu". Viename posme atsakau – kai užaugsiu, dūdą pūsiu, kitame – kad košę grūsiu, o trečiame – kad kuo norėsiu, tuo ir būsiu. Mano gyvenimėlis susiklostė lygiai kaip toje dainoje. Kai baigiau 9 klases, įstojau į trombono specialybę, taigi pūčiau dūdą. Bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, teko šiuos mokslus nutraukti.

Po to vėl grįžau į vidurinę mokyklą, bet man norėjosi ko nors kito. Bandžiau stoti į virėjus – norėjau "košę grūsti". Bet galiausiai susiklostė taip, kad pasirinkau režisieriaus specialybę.

Statydamas spektaklį, tu mąstai apie kiekvieną personažą, bandai išgyventi jo liniją, įsijausti į jo gyvenimą – vadinasi, kuo nori, tuo ir būni. Viskas įvyko labai keistai. Bet tai turbūt likimo tvarkoma. Jaučiu, kad kai jam reikia, jis ir įsikiša.

Į teatrą irgi įdomiai atėjau. Buvo lietinga diena, ėjau per miestą ir galvojau – reikėtų susirasti darbą. Užėjau į anuomet veikusią kavinę "Aguona", ten susitikau tam tikrus žmones, kurie paklausė, gal aš žinąs, kas turi muzikinį išsilavinimą ir galėtų ateiti dirbti režisieriaus padėjėju. Nuo kitos dienos ir pradėjau dirbti Muzikiniame teatre.

Svarbiausia ne "popierius"

– Niekada nebuvo pagundų ieškoti laimės kitame mieste, gal kitoje šalyje?

– Buvo. Tik vis atsirasdavo kokių nors aplinkybių, kurios sustabdydavo. Bet atvažiuoti iš paprasto Žemaitijos kaimelio Eigirdžių į Klaipėdą jau buvo daug.

Beje, studijų metais mums būdavo sakoma: jūs turite būti kaimo liktarnos, net negalvokite apie profesionalų teatrą. Kažkodėl suformuota tokia opinija, kad Klaipėdos universiteto režisūros specialybė – žemo lygio. Nemanau, kad pasakiau kokią nors naujieną. Bet aš tam kategoriškai prieštarauju. Juk viskas priklauso nuo žmogaus, ko jis siekia. Taip, kai kurie nuvažiavo iki Maskvos, neakivaizdžiai palankė paskaitas, gavo popierėlį ir jau "profai"? Nenoriu jų sumenkinti, žinoma, mokytojai svarbūs, bet daug svarbiau, kiek pats sugebi iš jų pasiimti, kokią patirtį sukaupi.

Aš to profesionalumo siekiau nesveikai, kartais pamindamas ir asmeninį gyvenimą. Kūriau pats savo Muzikinį teatrą, savo muzikinės režisūros sampratą.

Džiaugiuosi, kad niekada nestokojau darbo. Tikrai turiu ką veikti ir be Maskvos ar Londono diplomų. Štai ir dabar Klaipėda manęs nepaleidžia, padedu Deiviui su "Chorų karais".

– Esate idealistas? Juk iš šio projekto neturite jokios materialinės naudos?

– Nežinau. Gal. Kiek turiu galimybių, suvokimo ir patirties, tiek padedu.

– Ar įsivaizduojate, ką veiksite ir kur būsite, tarkime, po 20 metų?

– Svarbiausia – norėčiau tebebūti. Nors yra sakančių, kad šis pasaulis tik amžinybės provincija ir laimingesni tie, kurie čia net nepapuola, visgi man čia labai patinka. Gyvenimas šiame pasaulyje yra labai gražus. O jei po 20 metų tebebūsiu Klaipėdoje ar Neringoje, manau, kad tai bus labai gerai. Bet jei likimas nublokš kur kitur, vadinasi, taip turėjo būti.