Pavojingose ir brangiose ekspedicijose entuziastai praleidžia kelias savaites ar net mėnesius, nors pasiekti tikslą pavyksta toli gražu ne visiems. Kaip teigia Sniegynų tigro vardą pelnęs Saulius Damulevičius, geriau daug kartų grįžti, negu vieną – negrįžti.

Žino tik du kalnus

Sunki aklimatizacija, permainingi orai, kaustantis šaltis, sniego lavinos, skaudžios bičiulių netektys.

Kalnuose kasmet žūva net ir patyrę alpinistai. Tačiau didžiausiems entuziastams visa tai – ne kliūtis vėl leistis į avantiūrą.

"Kai tik susidomėjau alpinizmu, draugai manęs klausdavo, kada kopsiu į Everestą ar Monblaną. Dažniausiai lietuviai žino tik šiuos du kalnus. Ir jie kai kuriems alpinistams visiškai neimponuoja, nes domina kiti dalykai, pavyzdžiui, uolų, ledo laipiojimas arba techninis alpinizmas. Tai labai skiriasi nuo aukštutinio kopimo", – pasakojo geriausiu 2015-ųjų Lietuvos alpinistu pripažintas S.Damulevičius.

33-ejų vyras per keletą metų įveikė Ismailo Somoni, E.Korženevskajos, Avicenos, Chan Tengri ir Pergalės viršūnes.

Į penkias aukščiausias buvusios Sovietų Sąjungos Centrinėje Azijoje esančias daugiau nei 7 tūkst. m kalnynų viršukalnes įkopusiam alpinistui suteikiamas Sniegynų tigro vardas. Kartu su titulu jis gauna tai patvirtinantį ženklelį.

627-as Sniegynų tigras

Tokių ženklelių nėra daug. Ilgiau nei dešimtmetį kopiantis S.Damulevičius pernai atsiėmė paskutinįjį tais metais – 627-ąjį. Šiuo metu jis – ketvirtas "tigras" Lietuvoje.

"Iki šiol šias penkias viršūnes yra įveikę mažiau nei 400 žmonių visame pasaulyje. Keičiantis reikalavimams tam tikru laiku nebuvo galima kopti į Pergalę ar Chan Tengrį. Dabar keliai atviri, tačiau į juos lipa tik patyrę žmonės", – tikino vyras.

Į ekspedicijas alpinistai paprastai leidžiasi trims keturioms savaitėms.

S.Damulevičiaus žodžiais, vien aklimatizacija septynių kilometrų aukštyje, priklausomai nuo organizmo, gali trukti apie dvi savaites su trupučiu.

Šis užsiėmimas reikalauja gero techninio, fizinio ir psichologinio pasiruošimo.

"Per tiek metų būta visko. Esu nugarmėjęs žemyn, čiuožęs šlaitais šešių kilometrų aukštyje, ir, kai atrodė, kad kūnas pasiduoda, o prieš akis praskrieja visas gyvenimas, staiga pamatai tai, kas tave motyvuoja čia likti. Pajauti, kad esi rankomis įsikibęs į šlaitą. Tokiems dalykams turi būti pasiruošęs", – su užsidegimu pasakojo S.Damulevičius.

Praėjusių metų liepą ir rugpjūtį alpinistas dalyvavo fiziškai vienoje sunkiausių savo ekspedicijų, kai įkopė į šiauriausius ir pavojingiausius pasaulio septyniatūkstantininkus – Chan Tengrio ir Pergalės viršukalnes.

35 dienos ant ledyno

Be laiko, sugaišto skrydžiams ir pervežimams, S.Damulevičius 35 dienas praleido ant ledyno.

"Šis kalnas diktuoja savo sąlygas. Ne tu, o būtent jis sprendžia – gali užlipti ar ne. Ne veltui čia žuvo apie šimtas žmonių, įlipo – 400 per visą istoriją. Pergalė neduoda daugiau nei dviejų ar trijų gerų dienų iš eilės", – kalbėjo entuziastas

Rodydamas nuotraukas iš savo ekspedicijų Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas S.Damulevičius šypsojosi: "Na kaip galima praleisti tokį grožį?"

Kalnų ligą S.Damulevičius paveldėjo iš tėvo ir gero jo draugo, bendražygio alpinisto Dainiaus Makausko, kuris buvo pirmasis Sniegynų tigras Baltijos valstybėse, priklausė Sovietų Sąjungos alpinistų rinktinei.

"Tėvas jį vadino žymiausiu Lietuvos alpinistu. Tuo metu jo pasiekimai buvo įspūdingi, įvertinant, kad į ekspedicijas leisdavosi su gana primityvia įranga: patys siuvosi kelnes, kuprines, palapines iš parašiutinės medžiagos. D.Makauskas buvo pirmasis lietuvis, įkopęs į vieną aukščiausių pasaulio kalnų – aštuoniatūkstantininką Daulagyrį Himalajuose. Tačiau taip ir negrįžo. Leisdamasis žemyn sustojo, norėdamas pailsėti. Nuo to laiko Dainiaus niekas nematė. Vėliau lietuviai daugiau niekada neįkopė į Daulagyrį. Tiesa, 2008-aisiais bandė, tačiau nesėkmingai. Dainius liko legenda", – pasakojo vyras.

Žingsnis iki išsekimo

Alpinistas, keliautojas, fotografas S.Damulevičius taip pat dirba investicijų valdymo srityje, yra verslo konsultantas.

Prieš daugiau nei dešimtmetį jis pradėjo nuo techninio alpinizmo, tačiau vyrui nuolat magėjo išbandyti aukštį.

"Aukštuminiame alpinizme svarbu ne tik technika, geras savęs ir aplinkos supratimas, dar yra daugybė kitų dalykų. Prisideda ir aukščio nuovargis. Iki šiol nėra iki galo ištirta, kaip tai veikia žmogaus organizmą. Kai kurie mūsų yra genetiškai užprogramuoti, todėl negali pakilti aukščiau nei 5–6 km. Pats save tikrinau vis keldamas kartelę", – šypsojosi keliautojas.

2007-ais jam pavyko įkopti į Lenino viršūnę, kurią pasirinko neatsitiktinai. Nors techniškai ji – lengviausia, tačiau, anot S.Damulevičiaus, pernelyg nuvertinama.

Šis kalnas yra matęs pačių didžiausių tragedijų alpinizmo istorijoje. Dar praėjusiame amžiuje žemės drebėjimo sukelta didžiulė lavina pasiglemžė daugia nei pusės šimto žmonių gyvybes.

Tarp jų buvo ir vienas klaipėdietis bei Sovietų Sąjungos moterų rinktinės narės.

"Čia žūva daugiausia žmonių, nes kopia nepatyrę alpinistai. Šiemet, rodos, aštuoni sukrito į plyšius. Net ir keli mūsų ekspedicijos nariai, trūkus kraujagyslėms akyse, dalinai prarado regėjimą. Tad nėra tokio dalyko kaip lengvas septyniatūkstantininkas. Kartais užtenka penkių žingsnių iki visiško išsekimo, o keliasdešimt metrų gali kopti valandą ar net dvi. Ten, aukštai, – labai sausas oras, ima trūkti deguonies. Tokiame aukštyje žmonės net pradeda regėti haliucinacijas, nors pats tuo ir netikiu", – atviravo entuziastas.

Juodžiausia ekspedicija

Įveikęs Lenino viršukalnę S.Damulevičius patraukė į Rytus. Aukštis jam visiškai apsuko galvą, kai, dar esant gyvam Ernestui Markšaičiui, vyrai drauge iškeliavo į Pamyrą.

"2010-aisiais išsikėlėme sau tikslą per mėnesį įkopti į dvi viršukalnes – Korženevskaja, Ismail Samani, kuri anksčiau vadinosi Komunizmo. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos tai buvo labai ambicingas planas. Vien tik į vieną jų įlipti trunka apie tris savaites. Prieš išvažiuojant į Pamyrą tėvas mane įspėjo: "Svarbiausia – neskubėti", – prisiminė jis.

Dar po trejų metų vyras jautėsi esąs pasiruošęs aštuoniatūkstantininkui.

Todėl 2013 m. su kolegomis iš Lietuvos ir užsienio ryžosi ekstremaliai kelionei į devintą pagal aukštį kalną pasaulyje Nanga Parbat, stūksantį Himalajų kalnyne, Šiaurės Pakistane.

Ir dabar šią ekspediciją S.Damulevičius prisimena su siaubu. Jos metu nuo teroristų rankos žuvo bičiulis E.Markšaitis ir kiti alpinistai.

"Tąkart lipome skirtingais grafikais, buvome 6 km aukštyje. Naktį bazinėje stovykloje pasirodė Talibano teroristai ir sušaudė visus ten buvusiuosius. Apie nelaimę sužinojau ryte. Tai buvo juodžiausias etapas visoje mano alpinizmo istorijoje. Nesu praradęs tokio sau artimo žmogaus, su kuriuo laipiojau", – atviravo S.Damulevičius.

Patyręs sukrėtimą jis kurį laiką keliavo po Europą, kiek vėliau pusei metų išvažiavo padirbėti į vieną skurdžiausių pasaulio valstybių Vakarų Afrikoje.

Dirbo Fritaune, Siera Leonės sostinėje, prieš pat prasidedant didžiajai ebolos viruso bangai.

Vietoj šaukšto – kablys

Pasakodamas apie savo išgyvenimus kalnuose S,Damulevičius skuba pridurti, jog ši veikla suteikia nuostabių potyrių, įdomių pažinčių, fizinės ir dvasinės ištvermės. Atsiveria nauji pasaulio suvokimo horizontai.

"Įprasta alpinisto diena atrodo maždaug taip: keliesi 2–3 valandą nakties, kartais ir dar anksčiau. Maždaug iki vidudienio eini, kol pradeda kepinti saulė ir patirpsta sniegas. Tada stataisi palapinę, kas irgi užtrunka iki poros valandų, kaitini vandenį, gamini maistą, eini miegoti. Mat jeigu nepraeini tam tikrų vietų tam tikru laiku, tenka leistis žemyn, nes gali papulti į sniego laviną", – pasakojo pašnekovas.

Tokio keliautojo kuprinėje – maistas, miegmaišis, palapinė, stora žieminė striukė, alpinistų praminta pūke, kiti rūbai, minimali įranga.

"Išmokau preciziškai taupyti vietą. Net ir uolų kablius galima panaudoti vietoje valgymo įrankių, kad nereikėtų neštis papildomai 25 g sveriančio šaukšto. Kuo mažiau svorio ant pečių, tuo geriau. Dideliame aukštyje kiekvienas gramas gali virsti kilogramu", – šypsojosi alpinistas.

It Versalio rūmuose

Komfortiškose palapinėse su maitinimu tris kartus per dieną gyvena tik buržujai, susimokėję daugiau kaip pusantro tūkstančio dolerių, juokauja pašnekovas.

"Mes gyvename kur kas paprasčiau. Koks nors skaitalas ir puodelis – didelė prabanga. Jei ryte geri kavą su tirštintu pienu ir iš kažkur dar atsiranda laikraštis, savo mažytėje palapinėje jautiesi lyg aristokratas Versalio rūmuose. Net kalnų horizontas nušvinta naujomis spalvomis, nuima fizinį stresą", – juokėsi pašnekovas.

Anot jo, įspūdingame aukštyje monotonijos maža.

Be to, kad staiga gali užeiti audra, užkristi ledo luitas ar atitrūkti atbraila, už kurios laikaisi, ypač nemalonus – žarnyno gripas, kuris plinta ir kalnuose tęsiasi labai ilgai.

Todėl keliautojai vengia vaišintis vietinėmis gėrybėmis, nes skrandžio problemos gali sugrįžti bet kuriuo metu.

Kiekvienąkart prieš vykdami į ekspediciją entuziastai treniruojasi, tobulina kopimo techniką. Kartais toks pasiruošimas trunka kelis mėnesius ar net metus. Nors tokios kelionės – ne iš pigiųjų.

S.Damulevičius prasitarė jau kurpiantis planus kopti į 8 km gigantą.