Į Vilniuje šiandien vyksiantį Sąjūdžio 25-ųjų įkūrimo metinių minėjimą viena aktyviausių jo narių Zita Šličytė nevažiavo. Tokį sprendimą lėmė ne tik sveikatos būklė. „Dabar nelabai matau prasmės“, – atviravo ypatinga drąsa nepriklausomybės priešaušryje pasižymėjusi advokatė.

Pasuko skirtingais keliais

Kuo toliau istorijos upė mus neša nuo praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio, tuo labiau Sovietų Sąjungos žlugimas bei kova už laisvę nepriklausomybės metais užaugusiai kartai tampa sunkiai suvokiama Lietuvos istorijos dalimi.

Paklausti apie savo pačių išgyvenimus, kuriant nepriklausomą valstybę, buvę sąjūdiečiai vienbalsiai sako, kad reikėjo drąsos, kurios tada buvo su kaupu.

„Buvome pliki, neturėjome ko prarasti, visi buvome panašūs, o nepakantumas veidmainiškai santvarkai buvo pasiekęs kritinę masę“, – aiškino Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas.

Aktyviausi Sąjūdžio dalyviai pasuko skirtingais keliais. Vieni nusivylę politikais ir politika nesirodo viešumoje, kiti puikiai gyvena tapę valdininkais ir tik retas vis dar bando kovoti.

„Pas mus tik Dionyzas, ko gero, vienintelis tebedaro revoliucijas“, – minėdamas muziejininką Dionyzą Varkalį pripažino V.Čepas.

Prisimindamas anų dienų bendražygius, uostamiesčio vicemeras teigė, kad moterys Sąjūdžio metais dirbo juodąjį darbą. Tik Z.Šličytė lipdavo ant pakylos sakyti kalbų. Daugybė kitų buvo stropios, pareigingos, atsidavusios, nepavargstančios ir mažai pastebimos.

Už trispalvę – 10 metų nelaisvės

Vienas aktyviausių uostamiestyje Sąjūdžio dalyvių muziejininkas D.Varkalis prisiminė, kad pirmas trispalvės pasirodymas Klaipėdoje sukėlė ne tik susižavėjimo, bet ir baimės bangą.

To meto žmonių nuotaikas atskleidžia D.Varkalio pasakojimas apie 1988 metų liepos 10-ąją. Tądien turėjo vykti Jūros šventės eitynės ir Roko žygio per Lietuvą koncertas Vasaros estradoje.

Jaunas žurnalistas Rytas Staselis iš Vilniaus atsivežė lietuvišką trispalvę. Su ja Sąjūdžio entuziastai nuėjo prie Biržos tilto ir sustojo šalia namo, ant kurio yra Klaipėdos herbas.

Ant rankų ryšėję žalius raiščius su Gediminaičių stulpais vyrai rinko parašus po peticija, kurioje kalbėta apie miesto ekologiją bei paminklų išsaugojimą.

„Net neįsivaizduojate, kaip žmonės bijojo. Pamatę trispalvę jie mus labai smalsiai stebėjo, bet apeidavo kelių metrų atstumu. Atrodė, kad esame atitverti nematoma siena. Vienas vyras priėjo, pačiupinėjo vėliavą ir paklausė, iš kur tokie drąsuoliai. Jis pratarė, kad pats už trispalvę kalėjo 10 metų“, – prisiminė D.Varkalis.

Tas žmogus ištiesė 10 rublių. Tai būtų buvusi pirmoji auka Sąjūdžiui, bet vyrai jos kategoriškai atsisakė teigdami, kad rizikuoja ne dėl pinigų.

Suskubo skambinti saugumui

Toje pačioje vietoje stovėdami vyrai patyrė ir kitokią žmonių reakciją.

Vienas itin pasitempęs ir puošnus praeivis nustebo išvydęs trispalvę, pastovėjo, apsidairė ir, saujoje spausdamas monetą, nuskubėjo prie telefono automato. Kažką labai aktyviai aiškino į ragelį, o baigęs pokalbį, piktai jį trinktelėjo į vietą. Buvo akivaizdu, kad tai saugumietis.

Kitas neaukšto ūgio vyras ne tik išpūtė akis, bet ir garsiai prapliupo: „O čia kas per buržuazinė velniava?!“ Sąjūdiečiai pasuko jo link, o šis, pajutęs grėsmę, strimgalviais spruko į minią.

„Pamenu, priėjo vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Elena Blažienė ir sako: “Varkali, ko jums reikia? Ko jūs šposus krečiat? Ateikit rytoj pas mane, pasikalbėsim", – dalijosi prisiminimais sąjūdietis.

Norėjo įsitikinti, ar nesuėmė

Netrukus uostamiesčio Sąjūdžio aktyvistai ėmė važinėti po aplinkines gyvenvietes, kur steigėsi vietos grupės.

D.Varkalis ir gydytojas Vladas Mikulskis buvo neišskiriami, rėžę širdį stingdančias kalbas, po kurių nelikdavo abejojančių, ar reikia stoti į Sąjūdį.

Nuvykę į lapyną prie Kretingos jie rado pilnutėlę salę žmonių.

„Pamenu, kalbu ir matau, kaip žmonės smenga, žemėja, iš po kėdžių atlošų galvos vos kyšo. Bijojo net klausyti tokių dalykų, apie kokius kalbėdavome. Tyčia pasisakydavome aštriomis temomis ir labai atvirai, kad žmonės nustotų bijoję. Po trijų dienų iš to kaimo atsiuntė tokį senuką pažiūrėti, ar mūsų dar nesuėmė“, – dabar juokiasi prisiminęs D.Varkalis.

Niekada iš anksto kalbų nerašęs klaipėdietis kalbėdavo ekspromtu ir stengdavosi prieš susirinkusiuosius stoti po kitų oratorių.

Į Telšius, kur vyko atlaidai, vyrai iš Klaipėdos važiavo trimis automobiliais. Per langus buvo iškišę trispalves. Pakeliui sutiko nemažai arklių tempiamų vežimų. Jais dardėję žemaičiai labai stebėjosi: vieni baksnojo į smilkinius, kiti žegnojosi.

Sąjūdiečiai švarko atlape segėdavo iš spalvotų plastmasinių šukų pagamintus ženkliukus, primenančius Lietuvos vėliavos spalvas. Mitingai trukdavo šešias valandas, žmonės net nekrustelėdavo, gaudydavo kiekvieną žodį. D.Varkalis liūdnai lygina tuometę nuotaiką su dabartine, kai bet koks renginys net valandą sunkiai ištveriamas.

Muziejininkas prisimena porą atvejų, kai kalbėdamas apie pokario žiaurumus pravirkdė visą salę.

Nukreipė eiseną kita gatve

Mažai kas žino, kad trispalvės iškėlimo Muzikinio teatro bokšte reikalas buvo aptariamas su miesto valdžia. 25 Sąjūdžio tarybos nariai atėjo į savivaldybės posėdžių salę.

„Salės centre sėdi Klaipėdos miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Viktoras Baublys, už jo – Tarybų Lietuvos vėliava, o mes – Sąjūdžio taryba – sėdime su nepriklausomos Lietuvos vėliava. Salė lūžo, susirinko visa miesto valdžia: prokurorai, policijos viršininkai, sovietinio saugumo vadas. Komunistų pasiūlymas – trispalvę kelti per Spalio šventes. Mes šokome piestu. Viešai paklausiau saugumo viršininko, kodėl jie mūsų nesuima. Tada jis atsakė, kad yra už “perestroiką„, už M.Gorbačiovą. Pasakė atvirai, kad turi daugiau informacijos, nei mes galvojame. Ir paminėjo lakią frazę, kad turi baigtis prabangių laidotuvių Kremliuje era“, – pasakojo D.Varkalis.

Tada trispalvės kėlimo eisena turėjo eiti iki 1923 metų sukilėlių kapo Skulptūrų parke, bet šis kelias vedė pro karių kapus S.Daukanto gatvėje. D.Varkalis aktyviai tam priešinosi, nes manė, kad tai gali būti pretekstas provokacijoms. Nepaisant protestų, buvo nuspręsta žygiuoti pro tarybinių karių memorialą.

D.Varkalis paprašė Jūreivystės mokyklos vadovą skirti kelis kursantus, kuriuos pastatė S.Daukanto ir S.Nėries gatvių sankryžoje.

Kai eisena priartėjo, vaikinai parodė, kad jos priekyje ėjusieji suktų į dešinę. Minia su vėliava pasuko kitu keliu, taip pavyko išvengti grėsusių nemalonumų.

Laisvoje Lietuvoje žadėjo nevogti

Advokatė Z.Šličytė stengėsi įtraukti į Sąjūdžio veiklą prokurorus. Povilą Vasiliauską ir Algimantą Jucį, tada miesto vyriausiojo prokuroro pavaduotojus, ji vesdavosi į piketus, mitingus.

Kartą prokuratūros vadovas Ignas Laucius advokatei pasakė tiesiai šviesiai: „Kad tu lakstai su vėliavomis, tai nieko, bet kad ir mano pavaduotojai su tavimi, tai man nuostabu“.

Tokio elgesio motyvas buvo paprastas – drąsinti žmones, kad matydami aukšto rango pareigūnus ir jie nebijotų. Mat likus dvejiem metams iki nepriklausomybės paskelbimo nebuvo jokių garantijų, kad Sąjūdis nebus paskandintas kraujyje, kaip tai įvyko Vengrijoje ir Čekoslovakijoje.

Tuo pat metu Z.Šličytė dirbo advokate.

„Pamenu, gyniau iš mėsos kombinato mėsą vogusį vyrą. Jis matė per televiziją pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą, bet nelabai suprato, kas įvyko. Paskambino ir be užuolankų paklausė, ar Lietuva jau laisva. Teko aiškinti, kad dar tebesame Sovietų Sąjungos dalis, bet galbūt jau visai greitai būsime nepriklausomi. Visiškai rimtai mėsos kombinato darbuotojas paprašė jam paskambinti, kai Lietuva bus laisva, tada jis nebevogsiąs. Kai prisimenu tą atvejį, darosi graudu ir liūdna, juk po Kovo 11-osios buvo išvogta viskas, ką buvo galima pavogti“, – konstatavo Z.Šličytė.

Vietoje kelininkų – KGB

Sąjūdis jau buvo tvirta jėga, kai šio judėjimo aktyvistai Klaipėdoje rašė demaskuojamuosius straipsnius apie KGB veiklą mūsų šalyje ir publikavo juos žmonių graibstomame laikraštyje „Mažoji Lietuva“.

D.Varkalis pasakojo gavęs informacijos, kur 1989 metais veikė kitų įstaigų vardu užmaskuoti saugumo padaliniai bei konspiraciniai butai.

Vienas KGB lizdų buvo įsikūręs kampiniame dabartinių Šaulių ir Vilties gatvių name. Iškaba skelbė, kad čia yra Kelių eksploatacijos valdyba. Grupelė sąjūdiečių nusprendė įsitikinti, ar iškaba klaidinanti.

Pabeldę į duris vyrai nesulaukė, kad jas atrakintų. Kieme prie durų D.Varkalio dėmesį atkreipė iš žemės išlindęs lenktas vamzdis, išvestas lyg ventiliacijai iš požemio. Tačiau šio vamzdžio viršutinė dalis buvo nutrinta iki blizgesio.

„Supratau, kaip jis buvo naudojamas. Palypėjau ant jo ir pabeldžiau į langelį virš durų. Iš vidaus pasigirdo rusiškai: “Kas?„ Sušukau: “Svoji", – pasakojo D.Varkalis.

Duris atidarė civiliai vilkėjęs vyras ir rusiškai paklausė, ko reikia. Bet atsakymo nesulaukė, vyrai įsiveržė į vidų, kameros ir fotoaparatai fiksavo viską, ką ten rado.

„Visur stovėjo didžiuliai seifai, ant lentynų – darbininkų šalmai, kabojo darbo chalatai. Atrodė, kad tikrai kelininkai čia turėjo dirbti. Mus pamačiusios moterys nuo stalų suskubo šluoti popierius ir kišti juos į seifus. Pastebėjome, kad jie plombuoti KGB antspaudais. Ant vieno seifo pamačiau kartoteką, pradėjau žiūrinėti, kas joje – ogi “Klaipėdos„ viešbučio plano pjūvis, o jame pažymėti kambariai, kuriuose pasiklausymo aparatūra sumontuota. Viename kabinete radome mažas stakles raktų kopijoms gaminti. Greitai viską nufotografavome, nufilmavome ir bėgte į kiemą. Vos įbėgome į “Tarybinės Klaipėdos„ redakciją, žiūrime: pradėjo zuiti mašinos. Kitą dieną tas pastatas ištuštėjo“, – dalijosi prisiminimais D.Varkalis.

Visą gyvenimą laikė džiūvėsius

Dabartinio vicemero V.Čepo teigimu, negalima sakyti, kad Sąjūdis prasidėto 1988 metų birželio 3-iąją. Kaip ir visi socialiniai reiškiniai, Sąjūdis gimė ne iš karto.

Klaipėdoje žmonių sąmonėje šiuos įvykius brandino Povilo Gaidžio pastatyti spektakliai „Mažvydas“, „Dramblys“, „Proletarinis laimės malūnas“, „Tryliktasis pirmininkas“. Norėdami pamatyti šiuos spektaklius žmonės alpo eilėse prie bilietų.

Liaudies dainų ir šokių ansambliai, kraštotyros draugijos, folkloro grupės budino žmonėse siekį kitokios Lietuvos.

Tačiau nerimo dėl savo likimo būta ir tada, kai trispalvė plevėsavo atvirai.

V.Čepas prisimena, kad grįžęs iš susitikimų su tremtiniais D.Varkalis pasakodavo iš jų girdėjęs pasakymų, esą jie jau savo atkentėjo, dabar laikas tai daryti jauniems.

„Negalima žmogaus smerkti už tai, kad jis nenori mirti, nes nebuvo nė dešimties procentų sėkmės garantijos. Senesni žmonės išgyveno kelias revoliucijas, todėl daugelis jų visą savo gyvenimą bijojo. Mano mama, kuri buvo gimusi 1913 metais, visada namie turėdavo keletą maišų džiūvėsių. Pabarstydavo cukrumi. Kai apnikdavo vabalai, tuos išmesdavo ir sudžiovindavo naujų. Tai byloja, kad baimė ir netikrumas jos niekada neapleido. Kai kurie ir dabar dar tai jaučia, juolab matydami valdžioje esančius ne tuos žmones, kurie ten turėtų būti“, – konstatavo V.Čepas.

Dabar idealizuodami atgimimo laiką, kartais pamirštame juodąsias to laikmečio dėmes.

V.Čepas, nors ir neįvardijo pavardžių, bet prisiminė, kad būta žmonių, kurie organizavo mitingus, jų metu rinko pinigus neva tremtiniams remti, o paskui juos susikrovė į savo mašiną.

„Tokių atvejų buvo nemažai. Nuo žlugimo visą tą judėjimą sulaikė stiprus stuburas. Pavojingiausi buvo ne silpnieji, o gudrieji, kurie žiūrėjo tiktai savęs, savo “biznio„. Nė vienoje pasaulio tautoje jokiais laikais nebuvo, kad visi būtų padorūs. Tik ta nedidelė žmonių grupė, kuri neturi savo intereso, o galvoja apie valstybę ir kitus žmones, padaro perversmus ir revoliucijas“, – tvirtino V.Čepas.