Nerimas dėl ateities, bedarbystė, sunkmečio rūpesčiai ar užklupusi liga žmones veja atgaivos ieškoti prie šventais vadinamų šaltinių.

Iki šventviečių išmynė takus

Aplink Klaipėdą galima rasti keletą mistika garsėjančių vietų, kur pusdienį praleidę žmonės esą jaučiasi pakylėti, nurimusia siela. Tikintys mistiškomis šaltinių galiomis semia vandenį, veža jį į namus ir sakosi sveikstantys.

Į garsiausią apskrityje ir iš uostamiesčio nesunkiai pasiekiamą Lopaičių šventvietę automobiliai suka ir blogiausiu oru. Savaitgaliais netoli Tverų esančio Lopaičių piliakalnio prieigose vietos gyventojai dešimtimis skaičiuoja iš įvairiausių šalies miestų atvažiavusius automobilius. Pernai viduržiemį netoliese sodybą turintis klaipėdietis Romualdas Miceika tikino net šalčiausiu oru suskaičiavęs 53 mašinas.

"Suvažiuoja įvairių profesijų žmonių ir įvairių miestų gyventojai. Visi jie veržiasi to paties – ramybės. Tik apsilankius šioje vietoje supranti, kodėl žmonės iš lūpų į lūpas perduoda žinią apie Lopaičių šventvietę", – pasakojo Žemaičių kultūros draugijos narys.

Prie šaltinio – stiklo kalnu

Praėjusį savaitgalį Lopaičiuose gydomosiomis savybėmis garsėjančio šaltinio link nenutirpusiu sniegu traukė dešimtys atvykėlių. Gerą puskilometrį nuo automobilio stovėjimo aikštelės iki šaltinio versmės reikia įveikti per miško lomas. Stačiu apledėjusiu šlaitu žmonės į kalvas kopė keturpėsti. Šimtamečio miško glūdumoje pasiekus raistą, jo viduryje išvysti lieptą.

Kol viena atvykėlių kompanija sėmė šaltinio vandenį į indus, šalia stoviniuojančios klaipėdietės tikino, jog dėl šio vandens jos kas keletą savaičių automobiliu įveikia 70 kilometrų, kad jo parsivežtų.

"Geriu tik šį vandenį. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens važiuoju jo parsivežti. Grįžusi vandenuku dalijuosi su bičiule, kuri augina mažą mergaitę. Prieš kelerius metus mergaitei buvo diagnozuotas vėžys. Sunkiai šeima išgyveno šį laikotarpį. Tačiau netikėtai pastebėjome, kad mergaitė ypač noriai geria šio šaltinio vandenį. Pati radusi ant stalo išmaukdavo pilną stiklinę. Gal sutapimas, o gal tikėjimas, tačiau mergaitė po kurio laiko pasveiko", – pasakojo dešimtis litrų į talpas prisipylusi Rūta.

Eilės ištroškusiųjų

Ilgai stoviniuoti prie šaltinio negalima, tuoj pat susidaro eilutė. Iš toliau atvykusieji ima raginti žioplinėjančius atvykėlius.

Rietaviškių pora taip pat lenkėsi prisipilti vandens. Kol vyras pildė atsineštą tarą, žmona nenoromis prasitarė, kad jau kelerius metus kovoja su vėžiu.

"Tik šiuo vandeniu esu gyva. Ligų ligelių – sočiai. Kiekvieną savaitgalį važiuojame šio vandens. Kad būtumėte mane matę prieš metus. O dabar aš tik džiaugtis galiu", – tikino su onkologine liga kovojanti rietaviškė Dalia.

Teigiama, kad Lopaičiuose būta svarbiausios Žemaitijos žynių šventvietės. Spėjama, jog šioje vietoje galėjo būti žynių kapavietės. Atvykėliai traukia apžiūrėti vadinamosios observatorijos, laivelio formos įdubos, vaisingumo akmens, vienintelio Lietuvoje išlikusio dolmeno.

Savaitgalį prie šio akmens sutikta jauna mergina prasitarė vienumoje meldžianti vaikelio. Iš stambių plokščių akmenų sukrautas darinys primena vartus arba arką. Prie jo atvykėlė tikino, kad tik šioje vietoje ji pajutusi keistą drebulį, lyg užlietų energijos pliūpsnis.

Plovė akis naujagimiams

Tverų turizmo centro gidė Irena Liškuvienė tikino, kad vasarą į Lopaičius žmonės traukia ir autobusais.

"Tyrė šį vandenį visi, kas tik netingėjo. Nieko nerado. Esą tai ypač švarus vanduo. Vietos žmonės sako, kad prausti akis juo sveika. Pati naujagimiams akis ploviau. Žmonės pilasi ir vežasi su savimi. Tiki, kad padeda, ir aš tikiu. Viena fizikė iš Tauragės, prieš kurį laiką palaidojusi vyrą, pati kovojo su vėžiu. Moteris sakė netikinti stebuklais ir mistika, tačiau atvykusi čia pajuto kažkokią nenumaldomą ramybę. Paragavo vandens ir ėmė lankytis. Po metų pasveikusi negalėjo atsistebėti – ar stebuklas išgelbėjo ar stiprus tikėjimas", – pasakojo tveriškė I.Liškuvienė.

Moteris prisiminė, kad pernai žiemą spaudžiant 30 laipsnių šalčiui žmonės vis tiek traukė į Lopaičius. Per metus čia apsilankė 170 grupių, pavienių lankytojų – keli tūkstančiai.

"Sunkmečiu kaip tik reikia eiti į tokias vietas, kad čia paliktumei visą pyktį, negandas. Geriau akmeniui palikti nusivylimą, ašaras, skausmą, o gamta pati moka susitvarkyti. Dėl nežinomybės žmonėms trūksta ramybės", – kalbėjo šiose vietose sodybą turintis R.Miceika.

Sveikatos – iš gyvybės šaltinio

Vykstant į kitą pusę nuo uostamiesčio, taip pat netrūksta gydomosiomis savybėmis garsėjančių šaltinių. Gyvybės šaltiniu vadinama versmė trykšta Senojoje Įpiltyje.

Kretingos ir Skuodo rajonų sankirtoje, nuo Klaipėdos apie 60 kilometrų, galima rasti legendomis apipintą Graistupio akmenį. Iš po jo trykšta esą stebuklingas gyvas šaltinis. Vietos gyventojai pasakojo, kad stebuklingu vandeniu žmonės nuo seno plovė žaizdas, gydė opas, plovė akis, nuo jo esą gerėjo regėjimas, apmalšdavo sąnarių skausmas. Merginos juo prausdavo veidą, taip saugodamos jaunystės grožį.

Šį šaltinį lanko ne tik klaipėdiečiai, bet ir atvykėliai iš visos Lietuvos, Latvijos, Rusijos.

"Žmonės tiki ir labai lanko šį šaltinį, vežasi į namus šį vandenį. Gavome šiek tiek lėšų iš savivaldybės, tad sutvarkėme aplinką. Kitais metais turėtų lėšų atsirasti iš ES fondų",– tvirtino bendruomenės pirmininkė Birutė Stalmokienė.

Šio šaltinio vandenį seniūnijos darbuotojai prieš keletą metų taip pat tyrė. Stebuklingos jo sudėties niekas neatrado, tačiau teigiama, kad šis vanduo ypač tyras ir gausus naudingų mineralų.

Antrasis kryžių kalnas

Tame pačiame Kretingos rajone, netoli Lazdininkų, Kadagynų miške, yra vadinamasis Erškėtynas. Čia iš po akmens besiveržiantis šaltinis, sakoma, gydo žaizdas ir paralyžių. Be to, pasakojama, jog čia buvo apsireiškusi Mergelė Marija, kurios garbei pastatyta mūrinė koplyčia.

Bendruomenės pirmininkė Vanda Rimkuvienė pasakojo, kad šiame kaime gyvenusiai moteriai prieškarį esą sapne apsireiškė Mergelė Marija.

"Moteris susapnavo ir prašė vyro pastatyti koplyčią, tačiau tas neklausė žmonos. Po kurio laiko ir vyras susapnavo Mariją. Tuomet ūkininkas pastatė medinę koplyčią, vėliau jos vietoje iškilo mūrinė. Dabar žmonės ėmė čia vežti ir statyti kryželius. Tad čia auga tikras kryžių kalnas", – pasakojo V.Šimkuvienė.

Moteris tikino, kad Erškėtyne esantis šaltinio vanduo padėjo ne vienam sunkia liga sergančiam ligoniui.

"Esu pastebėjusi, kad pavasarį pagal šaltinį galiu nuspėti, kokia bus vasara. Jei šaltinis pilnas vandens, bus karšta ir sausa vasara, jei šaltinis seklus, bus šlapia ir negraži. Žmonės giliai tiki šiuo šaltiniu", – tvirtino moteris.

Kelis metus šį šaltinį lankanti aktorė Eglė Jackaitė tikino, kad tokiose vietose ji stengiasi susitaikyti su savimi ir nuraminti širdį.

"Kiekvienas žmogus, kuris yra dvasinio ieškojimo kelyje, susimąsto, kad yra kažkas neapčiuopiama virš mūsų. Ten tokia tyla, ramybė, o koplytėlė miške man suteikia ramybės. Tai įsiklausymas ir pabuvimas su savimi, – sustoji ir nurimsti. Matau, jog čia daug kas lankosi. Ir aš turiu savo padėkų ir prašymų. Traukia todėl, kad ten labai gera", – pasakojo aktorė.

Stebuklai iš tikėjimo

Skuodo rajone netoli Aleksandrijos esanti Šmitos versmė, kitaip vadinama Truikinų šaltiniu, taip pat garsėja. Penkių šešių metrų pločio dauboje maišosi dvi vandens versmės – viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva. Pasak padavimo, akivare nuskendo jautis, esą nuo tada tokiomis spalvomis maišosi versmės vanduo. Vietos gyventojai tiki, kad šaltinis taip pat turi gydomųjų galių.

"Šis šaltinis paskelbtas hidrologiniu gamtos paminklu. Tikima, kad jo vanduo padeda akis, sąnarių skausmus, opas gydyti. Žmonės pilasi ir vežasi šio vandens tikėdami, kad padės pagyti", – kalbėjo Aleksandrijos bendruomenės pirmininkė Vilija Statkuvienė.

Klaipėdos "Salvijos" medicinos centro gydytoja Laima Gečienė nesistebėjo žmonių veržimusi vadinamųjų šventų versmių link.

"Tikėjimas bet kuo ir tai duoda naudos. Galių suteikia ne tik tikėjimas Dievu. Karštas noras pasveikti taip pat duoda energijos. Aš ir pati su šeima esu vežusi šaltinio vandens į namus. Šaltinio vanduo geriau nei saldiklių pilnas gėrimas", – teigė šeimos gydytoja.

Medikė tikino, kad netikintis, tačiau geresnės būklės ligonis sunkiau kovos su liga, nei sunkiau sergąs, bet karštai įtikėjęs.

"Mes esame žemės vaikai, tad geriau grįžti prie šaltinio vandens, gal dvasia šviesesnė bus. Tai juk tikrosios vertybės – tai, ką mūsų proseneliai saugojo ir ilgą laiką vertino", – svarstė gydytoja L.Gečienė.