Klaipėdai – vien komplimentai

– Kaip ukmergiškis jaučiasi Baltijos pakrantėje?

– Tikrai labai gerai. Klaipėda turi jūrą, o tuo negali pasigirti Ukmergė. Viskas čia patinka. Miestas – su trimis lygiagrečiai nutiestomis gatvėmis. Geras susisiekimas – nėra kamščių. Na, jei jų po darbo yra – tai tik kamštukai. Labai patinka jūra, gražus senamiestis. Todėl su šeima nusprendėme gyventi uostamiestyje. Tiesa, tai bus tada, kai baigsiu aktyvią sportinę karjerą, nes dar mažiausiai metus rungtyniausiu Marijampolėje. Kur gyvensime nuolat, apsispręsti buvo lengva. Mat žmona Rūta – klaipėdietė. Ir jos tėvai gyvena pajūryje. Rūta daug ką paaukojo, kad būtų kartu, kai žaidžiau futbolą įvairiuose miestuose. Gyveno su manimi Šiauliuose, Izraelyje. Klaipėda man labai patiko, kai rungtyniavau "Atlante". Žmona rinkosi, kur visam laikui suksime lizdą. Tai ji pasirinko gimtąjį miestą.

– Daugelį metų žaidėte įvairiuose Lietuvos regionuose, tad kokie tie klaipėdiečiai, palyginti su aukštaičiais, suvalkiečiais?

– Kai kiti sako – nėra skirtumo, pasakysiu: "Yra." Klaipėdoje akivaizdžiai šiltesni žmonės. Gal jų elgesį lemia jūra? O kitų regionų žmonės – panašūs. Pastaruosius dvejus metus gyvenau Marijampolėje. Suvalkiečiai mane nustebino ne taupumu, kurio nepastebėjau, o principingumu. Kaip jie pasako, taip ir norėtų, kad būtų.

Ilgas kelias į Santuokų rūmus

– Kur suvedė keliai jus ir būsimą žmoną?

– Sostinėje. Abu studijavome Vilniaus pedagoginiame (dabar edukologijos) universitete. Nors buvome skirtingų fakultetų studentai, tačiau susitikdavome vienoje bendroje paskaitoje. Tada ji įkrito į akį. Per socialinį tinklą "One.lt" pakviečiau susitikti. Neatsisakė. Nuo tada ir ėmėme bendrauti. Iki vestuvių draugavome septynerius metus. O šiandien jau auginame ir dukrelę Eivą.

– Kodėl tiek ilgai draugavote?

– Nebuvo stabilumo gyvenime. Sportininko kelias vedė į vis kitus miestus, būdavo sezonų, kai vėluodavo atlyginimai, nebuvo pinigų. Norėjosi sulaukti geresnių laikų. Kai daugmaž viskas susidėliojo, pradėjome mąstyti ir apie šeimą.

– Kada išaušo ta diena, kai paklausėte: "Ar būsi mano žmona?"

– Po kelerių metų draugystės uošvė, kai tik Rūta išeidavo kur nors iš kambario, vis pasiteiraudavo, kada tuoksimės. Jaučiau savotišką spaudimą. Tai paskatino greičiau apsispręsti. Rungtyniaujant Izraelyje draugė žinojo, kad pasipiršiu – nebuvo staigmenos. Mat prieš tai nuvykome į deimantų fabriką, ji išsirinko sužadėtuvių žiedą su deimantu. Pasipiršau ant jūros kranto. Gal ir blogai, kad nesu didelis romantikas – per mažai lepinu žmoną staigmenomis, tačiau per pagrindines moterų dienas visada įteikiu gėlių. Galbūt turėčiau tai daryti dažniau.

– Koks futbolininkų žmonų gyvenimas?

– Nelengvas, ypač dėl rytojaus nežinomybės. Beveik po kiekvieno sezono reikia galvoti, o kur rytoj gyvensime. Todėl antroji pusė negali ieškoti mėgstamo darbo, nes nežino, kokią dieną vėl teks krautis lagaminus. Tiesa, kai kurioms žaidėjų žmonoms – nedirbančioms, auginančioms vaikučius, tokie klausimai nėra baisūs.

Animacinių filmų gerbėjas

– Kaip su šeima leidžiate laisvalaikį?

– Gyvendami Marijampolėje vykome į gamtą – prie ežero, nes dukrelei, gimusiai po Žuvų ženklu, patinka vanduo. Vaikščiodavome parke. Jis labai gražus Suvalkijos sostinėje. Nesame namisėdos. Kai rungtyniavau Izraelyje ir šioje šalyje neturėjau draugų, tai su žmona per televizorių žiūrėjome visas lietuviškas laidas. Kartu mums patinka serialai. Dar dievinu animacinius filmus, o Rūta – ne. Dabar man su Eiva penktadieniai virsta animacinių filmų ir spragėsių vakarais. Dėl laisvalaikio Klaipėdoje viskas paprasčiau. Kai turime galimybę, lekiame prie jūros. Labai imponuoja jėgos aitvarai. Noriu, bet niekaip nerandu laiko ar nepasiryžtų, valdyti juos. Net suvirpu, kai pamatau, kaip kiti skrodžia bangas. Nusprendžiau, kad artėjančią vasarą tikrai kreipsiuosi į specialistus pamokų ir lėksiu per bangas. Patinka slidinėti, ekstremalus sportas. Dievinu skanų maistą, tačiau pačiam gaminti neišeina. Bijau tos atsakomybės, šefo asistentu norėčiau būti.

– Kas dar patinka?

– Mėgstu žvejoti. Esu tas žvejys, kuris prie vandens mėgsta būti vienas pats – be kompanijos. Neturiu tikslo pagauti, tiesiog noriu atsipalaiduoti. Savo žuvies dar laukiu, o didžiausias pagautas laimikis – trijų kilogramų karpis. Nesu nė karto meškeriojęs jūroje, norėčiau išbandyti.

Džiaugsmo metai Suvalkijoje

– Du pastarieji sezonai Marijampolėje – patys maloniausi jūsų karjeroje?

Tikriausiai esu sėkmės talismanas – kur nuvažiuoju, ten lyja medaliais.

– Taip. Iki tol nė su viena Lietuvos komanda nepavyko laimėti šalies čempiono titulo, o rungtyniaudamas "Sūduvoje" aukso medalius iškovojau net dvejus metus iš eilės. Suvalkijos sostinei 2017-ieji buvo istoriniai – iki tol Marijampolės futbolininkai niekada nebuvo tapę čempionais. Suvalkijos sostinei toji pergalė buvo švenčių šventė. Visas miestas ūžė. Į lemiamas rungtynes su Vilniaus "Žalgiriu", nors ir buvo šalta, susirinko apie 5 tūkst. žiūrovų. Be to, tais metais mano įvartis į Šveicarijos komandos vartus buvo išrinktas gražiausiu Lietuvoje. Kitokių spalvų medalių buvau iškovojęs žaisdamas "Vėtroje", "Atlante", "Kruojoje". Labai maloni sėkmė mane aplankė Pakruojyje. Miestelio, kuriame gyvena vos 5 tūkst. žmonių, komanda pateikė stebuklą, tapusi Lietuvos vicečempione. Tikriausiai esu sėkmės talismanas – kur nuvažiuoju, ten lyja medaliais.

– Kuris miestas per sportininko karjerą įsiminė labiausiai?

– Visi po truputį. Pradėjau profesionalo karjerą Rūdiškių miestelyje, kuriame buvo "Vėtros" bazė. Man buvo šokas gyventi kone kaime, kuriame gal 3 tūkst. gyventojų vargu ar suskaičiuotum. Jau tada supratau, ko noriu, ko siekiu. Kai baigiau vidurinę mokyklą – persikėliau į Vilnių. Didmiestis, sostinė – pagundos jauniems. Gali paslysti, nuslysti. Buvo visokių situacijų, bet išsilaikiau – nepaslydau. Tuo metu komandose jauniems buvo nelengva – vyresnieji šokdindavo – buvo vadinamoji "diedovščina". Nemeluoju: keturis sezonus kasdien budėdavau – po treniruočių rinkdavau kamuolius, pūsdavau juos, išdėliodavau aprangą. Persikėlęs į Šiaulius, subrendau kaip futbolininkas – daug žaisdavau, gerai sekėsi – per sezoną įmušdavau po 8–10 įvarčių. Mane pastebėjo, pakvietė į užsienį. Tačiau Izraelyje nepavyko ilgesniam laikui "užsikabinti". Vos grįžęs į Lietuvą, su Pakruojo "Kruojos" vyrais pasiekėme istorinę pergalę – laimėjome šiam miesteliui sidabro medalius. Po sezono žiemojau Klaipėdoje, treniravausi su "Atlanto" vyrukais. O vieną dieną Konstantinas Sarsanija pasiūlė likti uostamiestyje. Ir su klaipėdiečiais iš karto pavyko tapti šalies pirmenybių prizininku.

Ateitį sies su futbolu

– Ar iš karto pasirinkote futbolininko kelią?

– Nuo mažens buvau aktyvus. Žaidžiau ne tik futbolą, bet ir krepšinį, šachmatus. Dvejus metus lankiau tautinių šokių būrelį. Kai pradėjau eiti į futbolo treniruotes, nebespėdavau į šokius. Buvau šokėjėlių pirmoje – vedančioje poroje, tai choreografė prašydavo tėvų, kad išlikčiau būrelyje. Vėliau futbolas nugalėjo. Lankyti sporto karaliaus pratybas paskatino kiemo draugas. Kai nusprendžiau eiti į treniruotę, tėvų namie nebuvo – tik aštuoneriais metais vyresnė sesuo. Man atrodo, kad jai nerūpėjo, kur einu, svarbu, kad išeičiau. Kai ūgtelėjau, Vilniuje į "Vėtros" komandą buvo renkami perspektyvūs futbolininkai. Išlaikęs normatyvus, patekau į komandą.

Evaldo Šemioto nuotr.

– Kad ir kaip žiūrėtume, aktyvi sportininko karjera jau saulėlydžio fazėje. Ar jau žvelgiate į ateitį – ką veiksite pakabinęs futbolininko batelius ant vinies?

– Su kuo esu kalbėjęs, tarpsnis, kai baigi aktyviai žaisti ir svarstai, ką veikti toliau, – sunkus. Ypač kai nesi susidėliojęs jokio tolesnio plano. Specialybę turiu – galiu dirbti mokytoju, tačiau šis darbas nevilioja. Kol kas konkrečių planų neturiu. Gal įkursiu savo vardo futbolo akademiją. Bet kuriuo atveju žadu likti futbole. O kaip bus, matysime.

Tikiuosi pamatyti mūsų futbolo pakilimą. Kad ir kaip būtų, tai – sportas Nr. 1.

– Verdate lietuviško futbolo katile. Kodėl mūsų futbolas yra kone pajuokos objektas?

– Tuo klausimu daug kalbėta. Visi sako, kad neturime jaunimo, blogai pluša treneriai, dirbantys pagal skirtingas sistemas. Jie jau iš pačių mažiausių vaikų reikalauja rezultatų. Gal todėl negauna žaisti vėlesnio brendimo vaikai ir jie lieka nepamatyti. Pritarčiau tai minčiai, kad iki tam tikro vaikų amžiaus nereikėtų žiūrėti į rezultatus. Visos Lietuvos futbolo akademijos, mokyklos turėtų dirbti pagal vieną sistemą. Apskritai šalies futbolo visuomenė yra labai susiskaldžiusi – trūksta vienybės. Turėtume matyti vieną tikslą – pakelti mūsų futbolą. Tikėkimės, pasikeitė vadovai, gal situacija pagerės. Tikiuosi pamatyti mūsų futbolo pakilimą. Kad ir kaip būtų, tai – sportas Nr. 1. Kad mus gerbtų pasaulyje nereikia būti 20-uke, užtenka patekti į 40-uką.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. sausio 5 d. Ukmergėje.

Vedęs, žmona Rūta. Turi dukrelę Eivą (3 m.).

2008–2010 m. Rūdiškių (Vilniaus) "Vėtros" žaidėjas.

2010–2012 m. Šiaulių komandos "Šiauliai" žaidėjas.

2012–2013 m. Um el Fahmo (Izraelis) "Maccabi" žaidėjas.

2013–2014 m. Pakruojo "Kruojos" žaidėjas.

2015 m. Klaipėdos "Atlanto" žaidėjas.

2016 m. Kauno "Stumbro" žaidėjas.

2017–2018 m. Marijampolės "Sūduvos" žaidėjas.

2017 ir 2018 m. Lietuvos čempionas.

2009 ir 2014 m. Lietuvos vicečempionas.

2008 ir 2015 m. Lietuvos čempionatų bronzos medalininkas.

2018 m. Lietuvos supertaurės laimėtojas.

2017 m. gražiausio Lietuvos įvarčio autorius.