Senoviškai nebeišeina

Sociologai konstatuoja, kad metai su pasaulį apėmusia pandemija pakeitė mūsų gyvenimus. Vaikai išmoko dalyvauti pamokose neišlipdami iš lovos, suaugusieji dirba ant virtuvės stalo įsirengę darbo vietą, už prekes ir paslaugas sumokame vos keliais kompiuterio klaviatūros spustelėjimais, pasaulio grožybėmis gėrėtis turime galimybę taip pat tik ekrane.

Visa tai tapo kasdienybe daugeliui. Bet ne visiems. Oficialiai teigiama, kad Lietuvoje kompiuteriais naudojasi du trečdaliai gyventojų, o tai reiškia, kad trečdalis yra už virtualaus pasaulio ir jo teikiamų patogumų ribų.

Tai ta mūsų visuomenės dalis, kuri yra geidžiamiausia politikų ir aktyviausiai dalyvauja visuose rinkimuose.

Tačiau naujosios karantino apribojimų kupinos gyvenimo aktualijos parodė, kad būtent šiems žmonėms gyvenimas apsunko, o padėti jiems susigaudyti į virtualią realybę persikėlusiame pasaulyje beveik nėra kam.

Mokėti mokesčių – 5 kartus

Klaipėdietis Jonas yra senas jūrininkas. 75 metų vyras – blaivaus proto, puikiai susitvarko buityje, naudojasi mobiliojo ryšio telefonu ir skaito spaudą internetu.

Bet mokesčius jis vis dar moka parduotuvėse įrengtuose terminaluose, gauna popierines sąskaitas ir, iškilus problemoms, su tarnybų darbuotojais labiau mėgsta bendrauti gyvai nei internetu.

Vasario pradžioje nuėjęs mokėti mokesčių vyras nustebo, kai prie terminalo dirbanti pardavėja pasakė, kad jo mokesčiai kažkodėl nepriimami. Vyras nuėjo į kitą parduotuvę, bet ir ten negalėjo sumokėti, esą neteisingai nurodytas mokėtojo kodas.

Reikalavimai: šiuo metu bibliotekose lankytojai gali užtrukti ne ilgiau nei 15 minučių, o knygas turi užsisakyti internetu. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Grįžęs namo Jonas atidžiai apžiūrėjo sąskaitos lapelį, rado trumpąjį telefono numerį ir nusprendė paskambinęs išsiaiškinti keblumo priežastį. Tada prasidėjo vargai, ištampę jam nervus, sugaišinę laiką ir privertę išleisti ne vieną eurą.

„Pirmiausia nervina pats būdas prisiskambinti operatoriui. Ilgai laukus reikia išklausyti meniu, paspausti skaičių, tada vėl klausyti ir vėl spausti. Atsiliepė kažkoks žmogus visai kitame Lietuvos gale. Aš jam aiškinu, kokia problema, jis klauso, tada sako, kad suteikė man kitą kodą ir dabar jau galėsiu sumokėti. Tada einu mokėti mokesčių ir vėl nesėkmingai. Vėl skambinu, atsiliepia kitas žmogus, jam iš naujo pasakoju savo reikalą, vėl gaunu kitą kodą, bandau sumokėti, bet ir vėl nesėkmingai, ir taip penkis kartus. Minutė pokalbio kainuoja 9 centus, išleidau beveik penkis eurus, bet viskas liko kaip buvę“, – piktinosi klaipėdietis.

Jonas prisipažino suprantantis, kad buvo kitas būdas spręsti reikalą – kreiptis į elektros tiekimo įmonę elektroniniu laišku. Tikėtina, tada bent jau nebūtų reikėję penkis kartus vis kitam žmogui pasakoti reikalo esmę.

Bet vyras neturi elektroninio pašto ir nesupranta, kodėl, būdamas paslaugos gavėjas, negali reikalo sutvarkyti jam patogiu būdu.

Pasiūlymai – it patyčios

Tik kai dienraštis „Klaipėda“ susisiekė su bendrovės „Ignitis“ atstovu, reikalai pajudėjo.

Įmonės ryšių su visuomene projektų vadovas Lukas Zadarackas po kiek laiko oficialiai atsakė, kad apgailestauja dėl ponui Jonui kilusių problemų atsiskaitant pagal naująją nepriklausomo tiekimo sutartį.

Pasirodo, specialistai susisiekė su pensininku ir atkūrė buvusią tiekimo sutartį. Kovo 1-ąją klaipėdietis pagaliau sumokėjo mokesčius.

Tame pačiame laiške „Ignitis“ atstovas paaiškino, kad rūpimus klausimus klientų aptarnavimo specialistams gyventojai kviečiami užduoti telefonu, elektroniniu paštu arba naudojantis e.ignitis.lt savitarnos platforma.

„Primename, kad fiziniai „Ignitis“ klientų aptarnavimo centrai, įsikūrę didžiuosiuose Lietuvos miestuose, šiuo metu neveikia dėl šalyje besitęsiančios situacijos, susijusios su koronaviruso plitimu. Tačiau juose dirbantys specialistai ir toliau konsultuoja bei aptarnauja klientus nuotoliniu būdu“, – savo laiške dėstė „Ignitis“ atstovas.

Pasiūlymas naudotis internetu daugeliui pagyvenusių žmonių nuskamba tarsi pasityčiojimas. Ne tik minėtam klaipėdiečiui, bet ir daugybei kitų internetu nesinaudojančių pensininkų virtuali erdvė – neprieinama.

Greta – du pasauliai

Panašiai yra ir registruojantis pas gydytojus, apsilankymui banke, bendraujant su namo administratoriais ir ieškant atsakymų daugelyje valdiškų bei paslaugas teikiančių įstaigų.

Net maisto ar prekių užsisakyti įmanoma tik internetu.

Daugiabučių namų renovacijos klausimų svarstymas vyksta be senukų.

Ne tik popierinėse, bet ir virtualiose sąskaitose nenurodoma, kad vyks projekto aptarimas, kuriame bus galima dalyvauti tik prisijungus per tam tikrą interneto programėlę.

Net gavę tokią žinią daugelis pagyvenusių žmonių nė nesuprastų, apie ką čia kalbama.

Nemaža dalis senjorų namuose neturi kompiuterio, jau nekalbant apie naudojimąsi mobiliosiomis programėlėmis.

Taip gyvenimas tarsi teka paraleliai dviem srovėmis.

Viena jų, apimanti kompiuterinio raštingumo pamokas seniai išmokusių gyventojų dalį, sparčiai juda nepaisant pandemijos iššūkių. Žmonės sprendžia aktualiausius gyvenimo klausimus neišeidami iš namų.

Kita dalis gyventojų vis dar žinias gauna iš televizijos ir radijo, o ištikus bėdai gali tik paskambinti telefonu. Bet išgirdę įrašyto balso paliepimus spausti pasirinktą skaičių arba parašyti laišką elektroniniu paštu, supranta, kad atsidūrė tarp atstumtųjų.

Dažniausiai tokie žmonės tiesiog paliekami likimo valiai.

Tokios tarnybos nėra

Dar prieš metus misija mokyti pagyvenusius žmones naudotis kompiuteriais buvo skirta bibliotekų darbuotojams. Dalis žinių siekiančių senjorų lankė kursus, pramoko rašyti elektroninius laiškus. Bet valdyti savo elektronines banko sąskaitas arba prisijungti prie valdžios vartų daugelis nesiryžta, nes baiminasi suklysti.

Paklausta, ar Klaipėdoje yra kokia nors tarnyba, kuri gali padėti vyresnio amžiaus žmonėms spręsti su internetine erdve susijusias problemas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė atsakė lakoniškai.

Neturime nei tokių paslaugų, nei tokių resursų.

„Neturime nei tokių paslaugų, nei tokių resursų. Neatsirado nieko naujo: nei etatų, nei technologijų. Jeigu žmonės kreipiasi į mūsų skyrių, gali pateikti popierinį prašymą arba nufotografavę dokumentus, tada jiems nebūtina laišką siųsti elektroniniu paštu. Dažnai prašoma, kad laišką ar dokumentus atsiųstų iš savo artimojo – vaiko ar anūko elektroninio pašto“, – paaiškino A.Liesytė.

Audronė Liesytė / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Bendravimas su pagyvenusiais klientais telefonu užima kur kas daugiau valdininkų laiko nei anksčiau bendraujant gyvai. Be to, prisiskambinti dabar sunkiau.

Kompiuteriu naudotis negebantiems klaipėdiečiams padėti susigaudyti tik internetu prieinamose paslaugose Socialinės paramos centro socialiniai darbuotojai nepadeda. Tai tiesiog ne jų funkcija.

Gelbėjo bibliotekos

Bibliotekos yra vienintelė vieta, kur pagyvenusiems žmonėms iki karantino buvo prieinami kompiuteriai ir kvalifikuota pagalba.

Tačiau dabar net knygas bibliotekose gauti galima tik rezervavus jas elektroniniu paštu.

O ką daryti jo neturintiesiems? Apsišvietę, trokštantys skaityti žmonės dabar yra apriboti.

Kartais nuolatiniai bibliotekų lankytojai ateina ir prašo paaiškinti, kaip naudotis išmaniuoju telefonu, planšetiniu kompiuteriu, klausia kitų dalykų. Karantino metu bibliotekininkės jiems negali padėti.

„Tiems, kas nespėjo išmokti naudotis kompiuteriais, dabar kelias tai daryti – užkirstas. Mes vedame ir nuotolinius kompiuterinio raštingumo kursus, bet jie labiau prieinami bent jau pradmenis įsisavinusiems žmonėms. Labiausiai norima išmokti kažkur užsiregistruoti. Žmonės dažnai guodžiasi, kad prisiskambinti į reikiamą įstaigą neįmanoma, todėl negali išspręsti kilusios problemos. Todėl sulaukiame paklausimų, ar galima padėti tokiu reikalu“, – apie interesantų siekius pasakojo Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų bibliotekos vedėja Inesa Atkočaitienė.

Pagalba – menka

Iki karantino pavieniams žmonėms bibliotekininkės galėdavo padėti, patarti, pakonsultuoti. Dabar to daryti nevalia dėl apribojimų.

Bibliotekoje lankytojai negali užtrukti ilgiau nei 15 minučių, darbuotojos negali net liesti interesanto atneštų daiktų, lankytojai negali sėsti prie bibliotekos kompiuterių.

Bibliotekininkės gali tik telefonu paaiškinti, kaip ir ką daryti kompiuteriu, bet, pasak I.Atkočaitienės, tai tėra maža pagalba žmogui.

„Galiu pasakyti, kad spaustų tą ar aną mygtuką, bet ne visada pasiseka pasiekti norimą rezultatą. Gerai, jeigu žmogus bent kiek gaudosi, o jeigu jis nėra niekada bandęs naudotis kompiuteriu, padėti nelabai galime“, – patikino bibliotekininkė.

Kur kas greičiau būtų darbuotojoms pačioms sutvarkyti klientų reikalus, ypač jei jie būtų greta. Bet jei reikalas yra susijęs su asmens duomenimis, bibliotekų darbuotojos to daryti negali. Jungtis per elektroninę bankininkystę svetimiems žmonėms nevalia.

Pasak I.Atkočaitienės, dabar tokių iššūkių senjorams kyla labai daug.

Moteris prisiminė lankytoją, kuri bandė pati spręsti reikalą su migracijos tarnyba. Negalėdama naudotis informacinėmis technologijomis, ji susidūrė su didžiulėmis problemomis, o pagrindinė – tiesiog nesulaukė pagalbos.

„Tie, kas neišmoko naudotis kompiuteriu, dabar yra tarsi už ribos, už savotiško brūkšnio ir neprieina prie viso likusio pasaulio. Gal tokių žmonių nėra labai daug. Bet tikra tiesa, kad tai yra žiaurus tokių žmonių atskyrimas“, – įžvelgė vyriausioji bibliotekininkė.

Panašu, kad artimiausių kaimynų – skandinavų šalyse tokios problemos nėra. Pirmiausia ten kur kas daugiau pagyvenusių žmonių naudojasi kompiuteriais. O tie, kuriems to nepavyko išmokti, net ir griežčiausiomis karantino sąlygomis gauna pagalbą iš socialinių tarnybų.