Apie darbą
Matau didelę prasmę savo veiklose ir jomis labai džiaugiuosi. Tai tarsi įrodymas, kad galiu ir sugebu duoti ne tik sau, bet ir kitiems. Su abiejų klubų narėmis labai laukiame susitikimų – Vydūno klubo narės susitinka kartą per mėnesį Klaipėdos Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Kalnupės padalinyje, kur organizuoju Vydūno kūrinių skaitymus, diskusijas ir teminius susitikimus. Į klubą atvyksta tiek nuolatinės, tiek naujos dalyvės. Idėja atkurti šį klubą gimė dar lankantis Vydūno stovykloje Bitėnuose, o paskatinimą suteikė buvęs Vydūno draugijos pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius. Nors iš pradžių neturėjome patalpų, pamažu viskas susidėliojo ir dabar bibliotekoje vyksta nuosekli veikla, leidžianti nagrinėti ne tik Vydūno mintis, bet ir jų santykį su šiandiena. Idėjų man netrūksta – pakanka atsiversti jo raštus, ir randu temą, kurią galima plėtoti. Šie susitikimai leidžia klubo narėms ir man pačiai iš naujo atrasti klasiko mintis ir perduoti jas bendruomenei. Taip pat įkūriau Liaudies dainų klubą. Čia puoselėjame senąsias lietuviškas dainavimo tradicijas, prisimename mūsų močiučių dainas, mokomės jas kartu atlikti, skatiname bendrą dainavimą ir kuriame gyvą bendruomenišką ryšį. Lietuvišką dainavimą pirmiausia reikia pajusti – tai suteikia ypatingą bendrystės jausmą, o man pačiai dainavimas kartu su kitais žmonėmis visada suteikia daug džiaugsmo. Anksčiau dirbau matematikos mokytoja, dabar šiek tiek pagelbsčiu vaikams, kuriems reikia mano matematikos žinių. Tačiau daugiausia šiandien savo energiją ir organizacinius gebėjimus skiriu kultūriniams projektams, nes man labai svarbu, kad literatūros ir liaudies tradicijos būtų prisimenamos, perduodamos iš kartos į kartą ir gyvuotų tarp klaipėdiečių. Visos šios veiklos, nors skirtingos savo forma, turi bendrą tikslą – puoselėti kultūrinę atmintį, kurti gyvą ryšį tarp žmonių ir suburti bendraminčius, kurie dalintųsi meile kultūrai.
Apie šeimą
Turiu dukrą, kuri mane palaiko, taip pat turiu seserį. Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje turiu ir palaikančią draugų kompaniją, vydūniečius, už mane sergančius bibliotekininkus.
Apie pomėgius
Esu tikra knygų graužikė. Mėgstu skaityti filosofines, pažintines knygas apie pasaulį, žmogų, istoriją, apie viską plačiai. Laisvalaikį leidžiu ir su anūku. Kaip tikra klaipėdietė, prie jūros nenuvažiuoju, nebent tada, kai kas nors nusiveža. Tad šia prasme esu tipiška klaipėdietė. Anksčiau labai mėgau rašyti, bet dabar man geriau kalbėti. Anksčiau bandydavau rašyti eilėraščius, labiau sau, ne į viešumą, tai buvo labiau tarsi pomėgis. Mano eilėraštį buvo atspausdinę ir viename Skuodo rajono laikraštyje, daugiau, atrodo, niekur. Labai mėgau rašyti laiškus, siųsdavau juos draugams. Viena mano draugė jau daug metų gyvena Prancūzijoje, tad anksčiau labai mėgdavau rašyti jai laiškus. Neseniai perskaičiau namuose rastą seną laišką, rašytą dukrai. Jame buvo prirašyti net trys lapai. Dabar tiesiog brūkštelime žinutę telefone ir tuo viskas baigiasi, o laiškuose – visokie filosofiniai apsvarstymai, kurių, deja, žinutėse nebėra.
Apie Klaipėdą
Šis miestas man reiškia labai daug. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau čia ir jaučiu stiprų ryšį su šiuo miestu – nematau nieko geresnio už Klaipėdą. Čia gyvena mano draugai, labai artimi žmonės, mano dukra ir sesuo, čia įsikūrusi mano bendruomenė, su kuria dalijuosi kultūrinėmis veiklomis. Tačiau kartu man skaudi lietuvininkų krašto istorija – atrodo, tiek daug prarasta, tiek mažai liko gyvų tradicijų ir kalbančių šia tarme žmonių. Todėl man labai svarbu daugiau sužinoti apie šį kraštą, jo žmones ir istoriją. Kartais einu į ekskursijas apie Klaipėdą, domiuosi jos praeitimi, anksčiau lankiau paskaitas Klaipėdos etnokultūros centre, o šiuo metu seku įvairias diskusijas bei laidas apie uostamiesčio kultūrą ir istoriją. Taip pat skaitau knygas apie Klaipėdos kraštą, jo žmones ir jų gyvenimus, nes man įdomu viskas, kas susiję su šiuo miestu ir jo istoriniu paveldėjimu. Per praeitą Vydūno klubo susitikimą viena klubo narė paklausė, ar dar yra kalbančių lietuvininkų tarme, turbūt šiuos žmones galima suskaičiuoti ant pirštų. Deja, kuo toliau, tuo mažiau lieka gyvųjų, kurie šią tarmę gali perduoti kitoms kartoms.
Gyvenimo kredo
Man labai patinka ir retkarčiais prisimenu rašytojo Antoine de Saint-Exupéry posakį, kad didžiausia vertybė žemėje yra žmogaus ryšys su žmogumi.
Apie „Metų klaipėdietės“ konkursą
Iš tikrųjų labai džiugu, kad moterys yra pastebėtos. Man buvo savotiškas šokas, kai sužinojau, kad patekau į „Metų klaipėdietės“ konkursą. Atrodo, kažką darai ir nelauki įvertinimo, tiesiog darai ir viskas, o kai tai pamato ir įvertina kiti, išties malonu. Atrodo, dirbi ir net negalvoji, kažkas įvertins ar neįvertins, ne dėl įvertinimo viską darai.
Dienraštis „Klaipėda“ dėkoja garbės mecenatui „Mūsų laikas“, pagrindiniams rėmėjams: „Bastionų namai“, „Vlantana“, „Aldasta“, „Atostogų parkas“, „Bega“, rėmėjams: „Parsekas“, „KN Energies“, „Švyturys Go nealkoholinis“, „Klaipėdos Holivudas“, partneriams: Klaipėdos uostas, „Vaidenta“, „Nefrida“, „DFDS“, „Memelio miestas“, „Biofarmacija“, „Clinicus“, „VMG“, „Lotagma“, Vakarų Lietuvos krematoriumas, studija „Grožio evoliucija“.
