Pirmas žygis – skausmingas

– Kada ir kaip sumanėte leistis į tolimus žygius?

– Man regis, tai buvo prieš penkerius metus. Tada sugalvojau prisijungti prie naktinio žygio Sausio 15-osios proga. Tie 25 kilometrai man buvo patys sunkiausi. Tada neturėjau jokios patirties, avėjau gal ir patogiais batais, bet ne visai pritaikytais ilgai eiti, o dar užteko nepatyrimo apsiauti vilnonėmis kojinėmis. Po to ilgai gydžiau pėdas. Prisitryniau nežmoniško dydžio pūsles. Buvo nepaprastai sunku eiti ir dabar tą ėjimą prisimenu kaip didžiausią siaubą. Gal 15-ajame kilometre pajutau, kad su kojomis bus bėdos. Prisiverčiau ir Klaipėdą pasiekiau. Iš tos kompanijos su manimi į žygius leidžiasi gal tik pora žmonių. Dabar man toks atstumas įveikiamas vienu atsikvėpimu. Po to jau buvo lengviau nueiti 30 ir 40 kilometrų.

– Nuo to laiko vis didinote krūvius?

– Vėliau vienas sunkesnių buvo 50 kilometrų žygis pajūriu iš Latvijos iki Klaipėdos. Ėjome paplūdimiu. Latvijos pajūris tam yra kur kas geresnis. Lietuvoje didesnioji dalis pliažo yra siaura, eiti tenka nuožulniu paviršiumi, todėl po kurio laiko pradeda skaudėti dubenį. O jeigu bandoma eiti sausu, klampiu smėliu, reikia kur kas daugiau jėgų. Kitą kartą pusšimtį kilometrų nuėjau palei Nemuną. Šiemet įveikiau rimtesnę treniruotę – 100 kilometrų pajūriu per parą. Tada žingsniavome iš Klaipėdos iki Nidos ir atgal. Buvo gegužės mėnuo. Šiam žygiui prireikė apie 21 valandos. Mano telefone programėlė parodė, kad nupėdinau 108 tūkst. žingsnių. Grįžau namo apie 8 val. ryto, numigau gal keturias valandas ir išėjau su šeima pasivaikščioti.

– Ar taip ir ėjote visą parą su mažomis pertraukomis?

– Pertraukų būna ne viena, juk reikia kojines pasikeisti, užkąsti. Pradžioje tempas greitas, paskui vis lėtyn ir lėtyn. Sunkiausia pačioje pabaigoje, organizmas pervargęs, prasideda vidinis drebulys. Visas kūnas liepia sustoti, bet protas sako: "Juk nebe daug liko, juk nemesi visko dėl 15 ar 20 kilometrų". Vėl stojausi, ėjau. Buvo tokių, kurie nebaigė trasos. Tiksliau – trasą įveikė mažuma.

Būtų gėda prieš save

– Kas lemia, kad ir labai pavargęs nepasiduodate, įveikiate užsibrėžtą tikslą?

– Svarbu turėti tinkamą avalynę, pakankamai vandens ir teisingai sudėlioti mintis. Gaila prarasti laiką ir nebaigti žygio tada, kai liko tiek nedaug. Labiausiai būtų gėda pačiam prieš save. Man tokie žygiai labai įdomūs. Pamenu, pusšimčio kilometrų žygį Nemuno kilpomis. Nereali gamta. Jeigu važiuočiau mašina, tokių dalykų nepamatyčiau. Iš Klaipėdos į Nidą ėjome palei jūrą, o atgal – pėsčiųjų ir dviračių takais. Asfaltu eiti sunkiau, todėl grįžimas buvo kur kas ilgesnis, mat ir nuovargis prisidėjo.

– Gal tokie žygiai – gera priemonė sulieknėti?

– Nemanau. Eidami žmonės tik praranda skysčius. Na, gal truputį, bet reikia nuolat judėti, o ne kartą per kelis mėnesius.

– Koks jūsų įveiktas ilgiausias atstumas?

– Rugpjūtį nusprendėme pareiti pajūriu iš Ventspilio į Klaipėdą. Atstumas – 222 kilometrai. Šis žygis buvo sunkesnis už kitus dar ir todėl, kad niekas nepasitiko, nemaitino, nepapildė vandens, buvome patys sau. Visais kitais atvejais organizatoriai įrengia punktus, kur galima gauti vandens, užkandžių, pleistrų ar purškalų nutrintoms ar mėšlungio sutrauktoms kojoms. Šios kelionės metu teko viską neštis ant kupros, planuoti, kada ir kur gausime vandens. Iš Ventspilio išėjome gal 20 žmonių, didesnioji dalis – latvių. Žygio organizatorius labai įdomiai specializuojasi žygiuoti naktimis, o dienomis ilsisi.

– Koks keistas sumanymas. Kodėl taip?

– Man toks planas nepatinka, nes nieko nepamatai, todėl visiškai neįdomu. Be to, naktį kilometrai atrodo ilgesni, kelią pasišvieti prožektoriumi ir matai tik navigacijos įtaisą. Išėjome visi kartu, bet paskui su bičiuliu ir prisijungusiu marijampoliečiu aplenkėme pagrindinę žygio grupę dviem paromis. Tiesiog pirmą naktį ėjome ilgiau, iki kitos dienos vidurdienio. Dieną buvo labai sunku miegoti, jau buvo momentas, kai galvojome pratęsti žygį. Nusnaudėme porą valandų ir vėl ėjome per naktį iki kitos nakties. Toliau jau žingsniavome dienomis, o miegojome naktimis. Pagrindinė problema buvo gauti vandens, nes dienai reikia nuo dviejų iki trijų litrų, o pačiam tiek nešti labai sunku. Tame Latvijos pakraštyje rasti parduotuvę irgi nepaprasta. Praėjome lietuvių koloniją Papėje, apie tai bylojo mūsų trispalvės ir raudonos su vyčiais vėliavos. Žmones sutikome kur ne kur.

– Turėjote kokių nors nuotykių?

– Netoli Nicos, Jūrkalnės, pasukome į mišką netoli kaimelio ir sutikome vaikus, važinėjančius dviračiais. Tie nustebo ir paklausė, kur einame. Pasakėme, kad į Klaipėdą. Jie labai primygtinai bandė aiškinti, jog einame ne tuo keliu, ten – jūra, Klaipėda – visai kitoje pusėje. Mes žiūrime į žemėlapį, pėdiname pajūriu, užsukdami į gyvenvietes. Vaikams buvo didžiulė nuostaba.

Ėjimas prapučia smegenis

– Kodėl pasirinkote eiti, o ne slidinėti ar kitaip sportuoti?

– Eidamas pasikliauji tik savimi ir nesi daugiau nuo nieko priklausomas. Slidinėjimo entuziastai turi važiuoti į kalnus, laukti tinkamo oro, sniego. Dviratis taip pat negarantuoja visiškos laisvės. Pakeliui iš Ventspilio pajūrio miške sutikome dvi merginas. Jos labai vargo puriu tako smėliuku stumdamos dviračius. Kai pasiryžti eiti, priklausai tik nuo savęs, kiek sugebėsi, tiek nueisi, nė prie ko derintis nereikia. Esu pėsčias išvaikščiojęs didžiąją Lietuvos dalį. Man labai patinka daug pamatyti gamtos, vaizdų, vietovių, bendrauti su bendrakeleiviais. Kalbų mažėja tik po kokių 35 nueitų kilometrų.

– Ar žygių dalyviai susipyksta?

– Kartą prieš mus ėjo mergina. Mes juokavome, kad į panašius žygius žmonos geriau neimti. Ji mums pritarė, kad susiruošę į ilgą žygį sutuoktiniai turėtų pasiimti ir skyryboms reikalingus dokumentus. Mano žmonai ilgi žygiai nepatinka, ji kitaip sportuoja.

– Kokią didžiausią ilgų žygių naudą jaučiate?

– Svarbiausias dalykas – tai geriausias būdas pailsėti nuo darbo. Ilgas ėjimas pravalo smegenis. Mano darbas – sudėtingas, susijęs su įtampa ir stresu, galva darbo reikalais užkimšta ir tada, kai baigtos darbo valandos. Specializuojuosi prekybos žmonėmis bylose. Ir psichologinės įtampos esama, esu sulaukęs grasinimų. Ne pačios geriausios emocijos taip pat veikia, visiškai nuo jų atsiriboti neįmanoma. Kad jų neišliečiau ant artimiausių žmonių, išeinu pasivaikščioti. Taip smegeninę prapučia, minčių ateina visai kitokių, o tada ir darbe viskas sekasi paprasčiau. Man labai patinka įveikti pačiam save, padaryti tai, ką užsibrėžiu, kad ir koks ilgas būtų atstumas. Be to, dauguma žygių yra teminiai, o tai reiškia, kad labai daug sužinau.

Nepasidavė gydytojų spaudimui

– Kaip organizmas pakelia tokius milžiniškus krūvius? Ar jaučiate sąnarių skausmą?

– Mano kojų sąnariai operuoti tris kartus: teko tvarkyti plyšusius abiejų kojų meniskus. Tai sporto traumos. Jaunas būdamas bėgiojau, sportavau treniruoklių salėje. Gydytojas po operacijų kategoriškai uždraudė ilgai vaikščioti. Neprieštaravau, tiesiog ėjau 50, 100 ir 222 kilometrus. Įrodžiau sau ir kitiems, kad viską galima padaryti, tik reikia daryti protingai, su šakėmis prieš traukinį šokti nereikia. Dar nežinau, kaip tai atsilieps vėlesniam gyvenimui, bet kol kas ypač blogų pojūčių nejaučiu. Dabar vėl planuoju du žygius po 100 kilometrų.

– Ar įsivaizduojate savo svajonių žygį?

– Svajoju nuvažiuoti į Olandiją ir dalyvauti labai savotiškame žygyje. Nueinama apie 200 kilometrų, pats žygis yra lyg nacionalinė šventė. Vietos žmonės stengiasi atostogauti būtent tuo metu, kad pasitiktų žygeivius, einančius per jų miestus ir gyvenvietes. Kiekviename miestelyje groja orkestrai, rengiamos vaišės, linksmybės. Eina tūkstančiai žmonių, ne mažiau olandų juos pasitinka. Žinau, kad ir lietuviai yra dalyvavę. Neatsisakau minties ir apie šv. Jokūbo kelią.

– Jei per dieną galite įveikti 100 kilometrų, tai žygiai piligrimų keliais jums būtų vienas juokas?

– Galbūt, bet visiškai tuo negaliu būti tikras, nes tokie žygiai ilgai trunka, reikia nusiteikti nemenkiems iššūkiams kasdien ir ilgą laiką. Mūsų žygis iš Ventspilio truko keturias dienas, per dieną nueidavome per 50 kilometrų. Be abejo, turi būti pasiruošęs visais atžvilgiais. Beje, pats sau padariau atradimą, kad žygio metu kitą avalynę galima pakeisti "kroksais". Renkuosi kompresines kojines, jas keičiu kas 25 kilometrus.

– Ar vaikščiojimas tolimomis distancijomis yra vienintelis jūsų pomėgis?

– Tikrai ne. Žvejodavau. Dabar tam vis labiau trūksta laiko. Rudenį aistringai grybauju. Pernai pasiekiau savotišką rekordą – vienoje vietoje radau apie 70 baravykų. Su žmona ir dukra mėgstame važinėti dviračiais.

Vizitinė kortelė

1972 m. gimė Klaipėdoje.

Čia baigė vidurinę mokyklą,

1998 m. baigė Teisės akademiją.

Tais pačiais metais pradėjo dirbti Klaipėdos apygardos prokuratūroje Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroru.

Žmona Rita – taip pat prokurorė, dukra Austėja – moksleivė.