"Linksmasis kampelis"

"Ką tamsta manai apie italų-etiopų karą? Prarijęs ant greitųjų slieką genys pakraipė galvą ir atsakė: aš, matai, esu taip pat susidomėjęs šiuo reikalu ir pernai rudenį išskrendančiam savo kaimynui gandrui sakiau, kad karas tikrai prasidės ir patariau apsistoti šiapus Viduržemio jūros, o neskristi į Egiptą, kur dabar anglai su italais didžiausioje neramybėje gyvena. Ir ką gi – nepaklausė, išsklandė į Afrikos pusę, o gal net ir į pačią Etiopiją. Man tai nei šilta, nei šalta, kas laimės, bet vis dėlto neramu darosi už kaimyną ir kasdien jo laukiu su naujienomis. Kai jis grįš, prašau tuomet apsilankyti, – baigė ramus genys ir vėl įkalė snapą į jau gerokai praardytą stuobrį" (čia ir kitose citatose kalba netaisyta – A.D.).

Tai ištrauka iš Pulgio Andriušio (Fulgencijaus Andrusevičiaus, 1907–1970), žurnalisto, Lietuvos rašytojo, vertėjo ir satyriko interviu su geniu, ne su Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus daktaro Jono Genio bendrapavardžiu, bet – su tikru paukščiu.

Nestandartinio humoro jausmą turinčio žurnalisto "pokalbis" tarptautinės politikos klausimu su sparnuočiu buvo išspausdintas 1936 m. kovo pradžioje Klaipėdoje leistame lietuviškame dienraštyje "Vakarai".

Dar po pusmečio P.Andriušis linksmino jau ne tik skaitytojus, bet ir Klaipėdos radiofono klausytojus, vesdamas 15 minučių trukmės visų laukiamą humoro radijo laidą "Linksmasis kampelis".

"Jis kviesdavosi į savo laidas įvairius žinomus žmones ir kalbindavo juos linksma tema. Dabar tai pavadintume pokalbių laida. Tai buvo nauja, įdomu ir žaisminga. Šią laidą labai mėgo lietuviai inteligentai, kurių Klaipėdoje 1936 m. buvo nemažai, jos su malonumu klausėsi ir visoje Lietuvoje", – teigė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė.

Kūrybinės paieškos

Klaipėdos radijo stotis turėjo savo tikslus ir atsirado tuo metu, kai šiame krašte įvairiais būdais buvo stiprinama lietuvybė, daug dėmesio buvo skiriama įvairioms organizacijoms ir ieškoma įdomesnių veiklos formų.

"Tuo metu Klaipėdos krašto gubernatūroje buvo gražus būrelis jaunų išsilavinusių žmonių, kurie ieškojo naujovių, kelio į žmonių protus ir širdis. Tai tas radijas ir buvo viena tokių priemonių. Ši radijo banga buvo girdima visoje Lietuvoje ir atliko savo darbą. Jie leido modernią to meto muziką, džiazą ir tai labai pritraukė jaunuosius klausytojus visoje šalyje", – pabrėžė Z.Genienė.

Z.Genienė 1938 m. dienraštyje "Vakarai" aptiko straipsnį. Jame aprašyta Lietuvos valstybės jubiliejui skirta dainų šventė, kurioje dalyvavo išeivijos lietuviai iš JAV.

Vietiniams jie pasirodė laisvesni, daugiau šypsojosi, nevengė judėti modernaus šokio ritmu, akivaizdu, kad juos veikė džiazo tradicijos.

Tai žurnalistas taip ir parašė, kad "jie dainuoja, o mes vis dar giedame".

Klaipėdiečiai kūrėjai, taip pat ir publicistai nuolat ieškojo, kaip išsiveržti iš tos "giedojimo" fazės ir pradėti "dainuoti" ne tik dainų šventėse.

Tad radiofono kūrybinė veikla – vienas tų bandymų ir gana sėkmingas.

Pasak istorikės, šis laikmetis Klaipėdoje buvo labai įdomus ir to meto politika, siekiant naujų formų, būtų davusi savo vaisius, jei ne 1939-ieji, kai kraštą aneksavo Trečiasis reichas.

Unikali "marginalų" komanda

Klaipėdos radiofonas veikė trumpai, tačiau akivaizdu, jog ilgainiui būtų "davęs garo" kolegoms iš Kauno radijo stoties, nes turėjo išskirtinę kūrėjų ir darbuotojų komandą.

Be jau minėto P.Andriušio, čia kurį laiką darbavosi poetas Henrikas Radauskas, kuris, anot jo draugų bei kūrybos vertintojų (Jurgio Blekaičio, Antano Vaičiulaičio, Juliaus Algirdo Greimo, Alfonso Nykos-Niliūno), "meną laikė vienintele ir absoliučia gyvenimo vertybe, savąja religija".

Išskirtinė asmenybė buvo ir Antanas Gustaitis, kurio oficialios pareigos buvo Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriaus vedėjas. Jis į šį postą paskirtas nuo 1936 m. balandžio 1 d. Nors oficialiai įstaiga atidaryta rugsėjo 14-ąją.

A.Gustaitis – humoristinės, satyrinės poezijos autorius, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, kūrusių lietuvišką radiofoninę dramaturgiją.

A.Gustaitis labai aktyviai įsitraukė į jam patikėtą darbą: savo veiklą derino su Klaipėdos krašto gubernatūra, visuomeninėmis, religinėmis ir politinėmis organizacijomis. Ilgokai jis programas rengė vienas.

Vėliau informaciją vokiečių kalba pradėjo skaityti vietinis pedagogas Povilas Lokys. Tik po pusės metų, nuo gruodžio 1-osios, diktoriumi ėmė dirbti poetas H.Radauskas.

Nuo 1938 m. gegužės iki pat Klaipėdos aneksijos (1939 m. kovo 22 d.) radiofono studijoje klaipėdiškiai girdėjo aktoriaus ir režisieriaus Juozo Grybausko balsą.

Arklių nepakako

Klaipėdos radiofono atsiradimo būtinybę lėmė tai, kad lygiai prieš 90 metų įkurta Kauno radijo stotis, pradžioje įvardyta kaip viena galingiausių Europoje, ilgainiui nuseno, ir Kauno stoties veikimo laukas labai susiaurėjo, tad radijo signalas pajūryje susilpnėjo.

Tai ir buvo viena priežasčių, paskatinusių Klaipėdoje pastatyti atskirą radijo stotį.

Šiuo klausimu domėjęsis Raimondas Končius rašė: "1927 metais Klaipėdos konservatorijos direktorius Stasys Šimkus sukvietė vietos įstaigų atstovus ir ekspertus į pasitarimą, kuriame buvo prieita prie išvados, jog pajūriui reikalinga radijo stotis".

Prireikė kelerių metų, kol sumanymas statyti Klaipėdoje radijo stotį vėl buvo iškeltas, tačiau projekto įgyvendinimui stigo lėšų.

Klaipėdos radiofono įkūrimo klausimas pradėtas spręsti tik 1935 m.

Projektui įgyvendinti pasirinktas Latvijos valstybinis elektrotechnikos fabrikas (VEF), kuris parūpino Latvijos vyriausybės leidimą įvežti į Latviją arklių už sumą, lygią naujos radijo stoties kainai.

Tačiau už arklius gautų pinigų nepakako, todėl dalis buvo pridėta iš Lietuvos valstybės iždo.

1936 m. rugsėjo 15 d. numeryje "Vakarai" rašė: "Vakar Jakuose įvyko iškilmingas Klaipėdos radijo stoties atidarymas. Latvijos elektrotechnikos fabriko VEF naujai pastatyta radijo stotis, pasipuošusi Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavomis, laukė aukštų svečių, kurių atvažiavo ne tik iš Klaipėdos ir iš Kauno, bet ir iš Rygos ir Talino".

Radijo stotį pagal inžinieriaus Klaudijaus Duž-Dušausko projektą buvo nuspręsta statyti už miesto, žemėje, kuri priklausė Žemės ūkio bankui.

Radiofono populiarumas

Klaipėdos dienraštis "Vakarai", praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo radiofono veiklos pradžios, paskelbė statistinius duomenis apie radijo abonentų skaičių Vakarų Lietuvos regione 1938–1939 m. sandūroje: "Skirstant radijo abonementus pagal profesijas, didžiausias radio abonentų skaičius tenka ūkininkams, būtent radio abonentų ūkininkų yra 14 672. Toliau seka: radio abonentų amatininkų – 7 109, mokytojų ir dvasininkų – 3 498 , pramonininkų ir prekybininkų – 5 601, valstybės ir savivaldybės tarnautojų – 9 442, privačių įstaigų tarnautojų – 5 184, darbininkų – 4 705, laisvosios profesijos – 2 911, bendro naudojimosi (mokyklose, ligoninėse, viešose salėse) – 994 ir visų kitų – 5 411".

Ano meto skelbimai vietos laikraščiuose apie parduodamus radijo aparatus ir radijo technikos parduotuvių reklama taip pat liudijo, kad ši prekė buvo paklausi, o radijas – klausomas.

Klaipėdos radiofonas veikė vos pustrečių metų, tačiau tas trumpas laikas buvo labai kūrybingas. Čia dirbę jauni perspektyvūs darbuotojai vėliau savo talentais garsino Lietuvą išeivijoje.

Būtent todėl Klaipėdos radiofono veikla paliko neįkainojamą istorinę ir kultūrinę vertę.