Sukčius "tikrino" parduotuves

Praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio pradžioje "Tarybinė Klaipėda" rašė apie gėdos lentą, prie kurios klaipėdiečiai dažnai sustodavo.

1964-aisiais joje kabojo tokio sukčiaus Žemelio portretas, o laikraštis rašė, kad šis vyras gudriai apgavo kelių uostamiesčių parduotuvių vedėjas.

Laikraštyje buvo be skrupulų aprašytos visos nusikaltimo aplinkybės.

"Vyrukas, kurio portretą čia matote, užėjo pas kioskininkę Čengariovą ir prisistatė: – Aš iš Vilniaus, iš partinės-valstybinės kontrolės. Rodykite, kas čia pas jus, kur, kaip. Čengariova, visa persigandusi, leido "kontrolieriui" raustis po visus užkampius, labai apsidžiaugė pagirta už gerą tvarką, bet net apsiverkė, kai po patikrinimo iš kasos dingo net 116 rublių… Parduotuvės Nr.87 vedėja Čeliutkaitė "kontrolierių" sutiko su žavinga šypsena, labai svetingai, apvilko jį baltu chalatu ir paslaugiai jam atlapojo visų šaldytuvų duris. Sukčius surašė aktą, viską parduotuvėje įvertino "labai gerai".

Pasirodo, Žemelis taip apgavo ir parduotuvių vedėjas Osikovą, Rimeikytę, geležinkelio restorano kasininkę Arlentjevą, maisto produktų parduotuvės Sportininkų gatvėje vyresniąją pardavėją Reklaitienę.

Sukčius to metu buvo ką tik grįžęs iš kalėjimo.

"Už gerą "aktą" aš gerai ir gaudavau", – vėliau gyrėsi Žemelis.

Skola – ne nusikaltimas

Kai kuriais straipsniais siekta ne tik pranešti apie demaskuotus nusikaltėlius, bet ir įspėti kitus žmones.

"Atsargiai: apgavikė!" – skelbė straipsnio apie nemažas pinigų sumas besiskolinančią ir skolos neatiduodančią Jadvygą Jokubauskienę.

Pasirodo, ši moteris 1965 m. vasarą atėjo pas tokią Pocienę, gyvenusią Kooperacijos gatvėje ir paprašė paskolinti 300 rublių.

"Girdi, pasitaikė jai geras televizorius, visą amžių tokio ieškojusi, o, kaip tyčia, vyras į komandiruotę išvykęs ir pinigus pasiėmęs. Po savaitės pinigai bus grąžinti ir dar su "magaryčiom". Patikėjo moteris Jokubauskiene, paskolino. Iki šios dienos nei Pocienė atgavo savo pinigus, nei Jokubauskienė galvoja juos grąžinti", – rašė miesto laikraštis.

Pardavėja Panova buvo atleista iš darbo, pardavėjoms Starčenko ir Laikovai už pirkėjų apgaudinėjimą pareikštas papeikimas. Parduotuvės vedėjo pavaduotoja Vaitkienė "pervesta" į pardavėjas, o vedėjai Volnych pareikštas griežtas papeikimas su įspėjimu.

Panašiai toji pati moteris pasiskolino pinigų iš Aukštojoje gatvėje gyvenusio vyro, esą jai paskirtas šaldytuvas "Snaigė". Priėjo eilė, o kaip tyčia atsirado kažkokia kliūtis.

Jaunesniems skaitytojams dabar jau turbūt reikia paaiškinti, kad sovietmečiu užsimanęs vertingesnio daikto negalėdavai nusipirkti, reikėdavo gauti tam tikrą dokumentą, kurį išduodavo profsąjungos ar įmonės administracija. Toks popierius vadinosi paskyra arba talonu, o jo laukti tekdavo ne vienerius metus.

Pasirodo, toji pati moteris skolinosi ir didesnes sumas – viena palangiškė paskolino jai 450 rublių – nesibodėjo pasipelnyti ir prašydama vos kelių rublių.

Tenka priminti, kad nedaug žmonių tuo metu uždirbdavo daugiau nei 100 rublių. Ta pati Jokubauskienė dirbo sarge ir už mėnesio darbą gaudavo 50 rublių atlyginimą.

Pasirodo, Jokubauskienės nebuvo už ką teisti, nes skolinimasis nėra nusikaltimas. Juolab kad moteris paneigė kada nors ko nors prašiusi pinigų.

Žinutes rašė ir milicininkai

Laikraštis turėjo ne kasdien pasirodančią rubriką "Šluota". Čia neretai būdavo viešai paskelbti miesto girtuoklių nuotykiai.

"1962 m. balandžio 11 d. vakare 1-ojo autobuso maršruto keleiviai buvo liudininkai, kaip blogai elgėsi A.Fedosovas. Būdamas neblaivus jis stumdė žmones, koliojosi. Milicijos darbuotojui, norėjusiam sudrausti chuliganą, jis smogė kumščiu į veidą, o paskui, mėgindamas pabėgti ir išvengti atsakomybės, išmušė autobuso langą. Liaudies teismo išvažiuojamoji sesija š. m. gegužės 23 d. svarstė šią bylą prekybos valdybos raudonajame kampelyje, nes Fedosovas pradėjo dirbti valdyboje krovėju. Chuliganas nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo", – apie griežtą sprendimą pranešė laikraštis.

Viešai, nieko neslepiant skelbtos į blaivyklą patekusių klaipėdiečių pavardės. Kartais būdavo aprašomos ir tokio įvykio detalės.

"Štai elektromonteris A.Čulovas, žmogus neišdidus, išmiegojo tarp dangaus ir vandens, tai yra ant Dangės upės tilto", – pranešta klaipėdiečiams.

Kitas klaipėdietis A.Mulokas blaivykloje vieną dieną apsilankė du kartus, antrąjį kartą vos išleistas į laisvę jis vėl pasigėrė "laistydamas" patirtą gėdą.

Į akis krinta, kad kai kurie nusikaltimai, aktualūs šiandien, būdavo nereti ir sovietmečiu. Apie tai rašyta žinutėje, pavadintoje "Pavogė traktorių".

Pasirodo, į miliciją kreipėsi ekspedicinės silkių žvejybos bazės traktorininkas Judickas ir pranešė apie pavogtą traktorių. Vakare esą jį buvo pastatęs į garažą, o ryte jo neradęs.

Pareigūnai tokio nusikaltimo dar nebuvo tyrę, bet greitai aptiko nusikaltimo pėdsakus. Apdaužytą traktorių jie rado Kurpių gatvėje.

"Paaiškėjo, pats Judickas, paėmęs "virš normos" "Baltakės", nutarė pasivažinėti. Viskas būtų buvę gerai, bet čia pasimaišė tas nelabasis namas Nr. 13 Kurpių gatvėje. Siena stovėjo, kaip stovėjusi, o traktoriaus rato – kaip nebūta. Už melagingą pranešimą Judickui iškelta baudžiamoji byla. Reikia manyti, ir ekspedicinės silkių žvejybos bazės administracija padarys atitinkamas išvadas", – moralizavo žinutę parašęs trečiojo milicijos poskyrio viršininko pavaduotojas A.Pliuškevičius.

Pliekė suktus prekybininkus

Tuo metu viena dažniausiai pasitaikančių negerovių, kurią atvirai pliekė laikraštis, buvo pardavėjų nesąžiningumas.

1962 m. pavasarį klaipėdiečiai laišku redakcijai skundėsi esą dažnai "apsveriami" (pirkdami sveriamus produktus gaudavo mažiau, nei rodė svarstyklės) arba "apskaičiuojami" (gaudavo mažiau, nei turėtų grąžos) Sportininkų gatvėje buvusioje jūros transporto prekybos valdybos parduotuvėje nr. 5.

Kartą šios valdybos direktorius Michailovas pranešė pažeidimų neįžvelgęs.

Vėliau tas pats viršininkas pranešė, kad įrodymų apie vykdomus pažeidimus pakanka. Pardavėja Panova buvo atleista iš darbo, pardavėjoms Starčenko ir Laikovai už pirkėjų apgaudinėjimą pareikštas papeikimas. Parduotuvės vedėjo pavaduotoja Vaitkienė "pervesta" į pardavėjas, o vedėjai Volnych pareikštas griežtas papeikimas su įspėjimu.

"Apie netvarką parduotuvėje žvejų miestelyje rašė laikraščio skaitytojas G.Solodkinas. Į jo signalus žvejų vartotojų kooperatyvo valdytojas drg. Vaišnoras redakcijai pranešė, kad faktai pasitvirtino, parduotuvės vedėja drg. Pščenikova griežtai įspėta", – 1962 m. rašė "Tarybinė Klaipėda".

Kėlė į viešumą negeroves

Viešai skelbta apie apgavystes ir suktybes, kurios atskleidžia seniai pamirštas gyvenimo aktualijas.

"Gegužės 9 d. į Mažvydo gatvėje esančią kirpyklą atėjo nedidelio ūgio, šviesiaplaukė, apie 30 metų moteris. Klientė pasivadino Ivanova. Išrašėme jai taloną, bet pinigų nepaėmėme. Padarius jai pusmetinį sušukavimą užgeso elektra. Mes sunerimome, nes kitų klienčių šukavimas dar nebuvo baigtas. Ivanova pasisakė gyvenanti to paties namo trečiame aukšte ir pasisiūlė nubėgti pažiūrėti, ar pas ją irgi nėra šviesos. Tada, girdi, bus aišku, kur gedimas. Tačiau klientė nebesugrįžo. Pasirodo, kad jokios Ivanovos trečiame aukšte nėra. Kaip ne gėda tokiai be sąžinės moteriai gyventi mūsų visuomenėje! Juk mes vis tiek kada nors tave, Ivanova, pamatysime ir išsiaiškinsime, kas tu per viena", – rašė kirpyklos darbuotoja L.Liudvinavičienė.

Pranešti apie negeroves per laikraštį buvo visiškai normalu ir į tokius tekstus atsakingi asmenys labai rimtai reaguodavo.

Pavyzdžiui, miesto darbo žmonių deputatų tarybos narys A.Semionovas pranešė, kad gegužės 2 dieną, 20.45 val., žvejodamas nuo Dangės krantinės, pamatė, kaip į upę buvo išlietas didelis kiekis chlorkalkių skiedinio.

"Visas vanduo upėje pasidarė baltas kaip pienas. Po kelių minučių vandens paviršiuje ėmė plaukioti daugybė negyvų mažų žuvyčių. Kyla klausimas, kas davė teisę elektrinės vadovams nuodyti žuvis upėje? Kiekvienas, kas tuo metu buvo pakrantėje ir matė šį gėdingą vaizdą, pasipiktino iki širdies gelmių", – dėstė deputatas.

Kunigus apdrabstė purvu

1962 m. pradžioje Klaipėdoje, kaip, ko gero, ir visoje Tarybų Lietuvoje, nebuvo kitos tokios garsios bylos, kaip kunigų, stačiusių uostamiestyje bažnyčią.

Tų metų pradžioje Klaipėdoje buvo teisiami bažnyčią statyti pasiryžę kunigai: Klaipėdos parapijos klebonas Liudas Povilonis ir vikaras Bronius Burneikis.

Kartu su jais buvo teisiami Klaipėdos faneros fabriko direktoriaus pavaduotojas Antanas Paškevičius, Miško prekybos sandėlio direktorius Jaroslavas Krivickas, Benediktas Alsys, Antonas Paškevičius, Juozas Mikalauskas, Aga Klovaitė.

Jie ne tik neteko laisvės, bet ir buvo nacionalizuotas visas turtas.

Visą mėnesį beveik kasdien buvo aprašomas teismo procesas, kunigai vadinami nusikaltėliais juodomis sutanomis, spekuliantais ir sukčiais.

Teisme liudijo moterys, kurios iš JAV siuntiniais kartu su rūbais gautus dolerius keitė į rublius.

Tuo metu tai buvo nusikaltimas, vadinamas neteisėtomis valiutinėmis operacijomis.

To meto spauda nenoromis atskleidė, kad juodojoje rinkoje vienas JAV doleris kainavo nuo 25 iki 38 rublių.

Tuose pačiuose numeriuose buvo spausdinami darbo liaudies atstovų laiškai, kuriuose piktintasi, kad saviveiklininkai neturi kur repetuoti ir koncertuoti.

Taip ruošta dirva bažnyčios nacionalizavimui ir jos pavertimui Klaipėdos filharmonija.

Tiesa, tais pačiais metais, kai kunigų byla ir su tuo susijęs bažnyčios nacionalizavimas primirštas, skelbtos žinutės apie tai, kad klaipėdiečiai vangiai lankosi klasikinės muzikos koncertuose, tad salės jų metu būna pustuštės.

Žudikui – mirties bausmė

Su šia byla netiesiogiai siejamas dar vienas nusikaltimas.

Tarybinė spauda tuo metu mėgo pasišaipyti iš vakarietiškos. Esą Miunchene leidžiamas laikraštis "Süddeutsche Zeitung" rašė, jog Tarybų Lietuvoje vyksta katalikų kunigų žudynės. Minėtos plačiai aprašytoje byloje šventikų pavardės.

Be kelių kitų, vokiškas laikraštis esą paminėjęs Kretingos rajone gyvenusį kunigą Paulių Lagį, kurį galėjo nužudyti komjaunuoliai.

1962 m. sausio 19 d. "Tarybinė Klaipėda" aprašė šio kunigo žūtį.

Kunigas, anot sovietinės spaudos, buvęs šykštus, garsėjo keistais įpročiais ir sukauptų turtų gausa.

"Štai to turto ir pasigviešė kunigo giminaitis Petras Ratkus, jau kartą baustas už kolūkinio turto grobstymą. Pernai, vasaros pabaigoje, jis su savo sėbru Aleksu Levčenka žiauriai nužudė savo giminaitį P.Lagį. Žudikai pagrobė keliasdešimt kunigo bute rastų auksinių caro laikų, o taip pat užsienio monetų, tris tūkstančius rublių, tris laikrodžius, – skelbė laikraštis. – Klaipėdoje posėdžiavusi LTSR Aukščiausiojo teismo teisminė kolegija žudiką Petrą Ratkų nuteisė aukščiausiąja bausme – sušaudyti, o jo sėbrą Aleksą Levčenką – 12 metų laisvės atėmimo."