Nuo vaikystės virtuvėje besisukiojančiam klaipėdiečiui Simui Kažiniauskui turbūt kur kas lengviau pagaminti reikliausiam gurmanui įtiksiantį valgį, nei įvardyti savo paties mėgstamiausią patiekalą. "Esu visiškai neišrankus", – šypteli "Meridiano" restorano virtuvės šefas, atskleidęs, be kokio kirvio negalėtų išvirti košės.

Savaitė virto metais

Šiandien žinomo uostamiesčio virėjo kelias gastronomijos aukštumų link prasidėjo nuo nedrąsių bandymų ir neįmantrių patiekalų.

"Mama išmokė patį pasigaminti tam tikrus patiekalus, o po to tai "užkabino" – pradėjau gaminti tėvams, seneliams, draugams. Mano vaikystės "kulinariniai šedevrai" būdavo visokie troškinukai, kitas paprastas maistas, taip pat mėgdavau dekoruoti lėkštėse. Tad jau būdamas dvylikos trylikos metų tvirtai žinojau, kuo noriu būti", – prisiminė pašnekovas.

Klaipėdos turizmo mokyklą baigusiam Simui teko apsireikšti įvairiose uostamiesčio virtuvėse, o fragmentiškai padirbėti netgi anuomečiame "Meridiane" – senamiestyje užaugęs vyras prisipažino, jog, kaip ir daugeliui klaipėdiečių, miesto simboliu vadinama barkentina jam kelia nemažai sentimentų.

Tačiau didžiausią profesinių žinių bagažą ir patirtį virtuvės meistras sukaupė svetur.

"Gimtadienio proga dovanų gavau kelionę į Pietų Prancūziją, paviešėti pas giminaičius. Būdamas ten sulaukiau pasiūlymo padirbėti šešias septynias savaites, o jos užsitęsė daugiau nei septynerius metus", – šyptelėjo S.Kažiniauskas.

Šiuos metus klaipėdietis prisimena kaip intensyvų, įdomų ir turiningą savo gyvenimo laikotarpį.

Prie viryklės – ir chemikai

"Įprastai aktyvus sezonas Pietų Prancūzijoje tęsiasi nuo kovo iki lapkričio. O nesezono metu restorano šeimininkas išsiųsdavo mane pasistažuoti į garsius Anglijos restoranus", – pasakojo pašnekovas.

Pietų Prancūzijoje Simas rūpinosi teminėmis, gurmaniškomis vakarienėmis vadinamiesiems VIP svečiams nuo produktų parinkimo iki vaišių patiekimo.

Dirbdamas šiame "Michelin" lygio restorane klaipėdietis taip pat sėmėsi patirties tokiuose Didžiosios Britanijos restoranuose kaip "Asia Slaugh", "The Bridge", taip pat stažavosi viena "Michelin" žvaigžde įvertintame "Danesfield House" restorane bei mokėsi iš garsiausių pasaulinio garso meistrų, tarp kurių – ir dviejomis "Michelin" žvaigždėmis įvertintas Prancūzijos restorano šefas Jeanas Plauzennecas.

"Tokio aukšto lygio restoranuose supranti, kad išvis nieko nesupranti apie virtuvę, kad esi visiškai žalias. Ir dabar važiuoju į užsienį, lankausi įvairiuose restoranuose, domiuosi, kas vyksta pasaulyje. Visada yra ką pamatyti ir išmokti, nes kiekvieną dieną viskas sparčiai keičiasi, tad turi nuolatos tuo domėtis, neatsilikti", – pripažino meistras.

Anot Simo, šiuolaikinė virtuvė yra be galo įdomi ir į priekį žengia septynmyliais pažangos žingsniais.

"Garsiausi pasaulio restoranai samdosi net chemikus, kurie žaidžia temperatūromis, padeda išgauti vienokį ar kitokį skonį, pakeisti patiekalo būseną. Eksperimentuojame ir mes, tačiau neatvirausiu, nes tai komercinė paslaptis", – šyptelėjo pašnekovas.

Ne tik prikimšti skrandį

Simas prisipažino neretai sulaukiantis klausimo, kodėl neliko siekti karjeros svetur, o grįžo į Lietuvą.

"Tiesiog atėjus metui vaikams eiti į mokyklą, apsisprendėme, kad geriau grįžti namo. Nesu labai prieraišus ir šiandien nevertinu, kaip būtų buvę, jei būtų buvę. Lietuvoje atsiranda vis daugiau aukšto lygio restoranų, o tuo metu, kai išvykau į Prancūziją, pas mus net salotų pasirinkimas buvo skurdus, ką jau kalbėti apie kitus produktus. Dabar viską įmanoma įsigyti ar užsisakyti, tad dirbti žymiai lengviau. Lietuvoje esu laimingas, turiu puikią aplinką ir gerą komandą, tad nemanau, kad turėčiau dėl ko gailėtis. Svarbiausia, kad gali daryti tai, kas patinka", – šypsojosi pašnekovas.

Kalbėdamas apie atradimus ir potyrius Prancūzijoje, klaipėdietis pripažino, kad prancūzų gebėjimas mėgautis maistu, jų pagarba virtuvei negali nežavėti.

"Net ir kažkur važiuodami mašina prancūzai pietų metu gali sustoti kokioje nors stovėjimo aikštelėje, išsitraukti nešiojamąsias keptuvėles ir imti gaminti maistą. Pavalgo ir keliauja toliau. Žmonės negaili laiko maisto gaminimui, ir jie tai daro išties su didele meile, – patyrė Simas. – Lietuvoje kiek kitokios tradicijos, dar neturime tokios maisto, valgymo kultūros. Tad stengiamės lietuvius to mokyti. Norisi, kad žmogus į restoraną ateitų ne vien pavalgyti, bet ir pabendrauti, pabūti gražioje aplinkoje, pasiklausyti geros muzikos. Kad tai būtų tam tikras laiko praleidimo būdas."

Aukso vertės druska ir pipirai

Kasdien kitus gurmanišku maistu lepinantis virtuvės meistras tikino, kad negalėtų įvardyti ne tik mėgstamiausio ar nemėgstamo savo patiekalo, bet ir produkto, be kurio neįsivaizduoja savo šaldytuvo – kaip juokavo Simas, svarbiau, kad šaldytuvas apskritai nebūtų tuščias.

Pašnekovas atviravo, jog po ilgų, nors ir mielo darbo valandų namų virtuvės vairą mieliau perleidžia savo žmonai, kurios profesija neturi nieko bendra su kulinarija.

"Nemanykite, kad valgau kažkokį išskirtinį, ypatingą maistą. Svarbiausia, kad jis būtų skanus, gražiai patiektas. Gal labiau mėgstu žuvies produktus, – prisipažino Simas, laisvalaikiu ir pats į rankas mielai paimantis meškerę. – Kažkokio produkto taip pat neišskirčiau, nebent neįsivaizduoju savo virtuvės be druskos ir pipirų."

Virtuvės meistras pripažino, jog jam artimas prancūzų siekis išlaikyti natūralų produkto skonį.

"Prancūzai stengiasi neužgožti pačios mėsos ar žuvies skonio prieskoniais. Jie atėjo iš šalių, kuriose karšta, kaip priemonė produktus kuo ilgiau išlaikyti nesugedusius", – kalbėjo virtuvės šefas.

Vis dėlto pašnekovas pripažino, jog grįžus į Lietuvą tam tikri įpročiai pasikeitė.

"Gyvendamas Prancūzijoje beveik nevalgiau bulvių ir vartojau daugiau šviežių daržovių nei dabar Lietuvoje. Turbūt klimatinės sąlygos duoda savo. Tad ir svoris labiau svyruoja – tai priaugu, tai numetu, bet stengiuosi prisižiūrėti", – šypsojosi klaipėdietis.

Verslas kol kas nevilioja

Ar virtuvės meistras nepuoselėja svajonės kada nors atsidaryti savo restoraną?

Kaip pripažino Simas, ko gero, daugeliui jo kolegų tokia mintis atrodo viliojamai, tačiau prieš išvykdamas į Prancūziją klaipėdietis jau turėjo nesėkmingo šeimos verslo patirties.

Pašnekovas pripažino, kad virtuvėje ir šiaip gali nutikti įvairiausių ekstremalių situacijų, pradedant supainiotais patiekalų užsakymais, prisvilusiu maistu ir baigiant tiekėjais, kurie pristato ne tuos produktus.

Anot Simo, nuosavas verslas neabejotinai užkrautų dar ir nemenką atsakomybės naštą.

"Restoranų verslas yra labai sunkus, turi ne tik mokėti gerai gaminti valgyti. Čia svarbu ir daugelis kitų dalykų – rinkodara, logistika. Reikia mokėti valdyti verslą, – vardijo pašnekovas. – Šiandien džiaugiuosi savo veikla, komanda, su kuria dirbu. Tai jauni, bet gabūs žmonės, kurie labai stengiasi ir kuriems viskas įdomu. Šiandien restoranai, kavinės dažniausiai ieško specialistų su patirtimi. O kaip ją įgyti? Kas juos turi mokyti? O jei kadaise manęs niekas nebūtų mokęs? Todėl labai džiaugiuosi galėdamas su šiais žmonėmis pasidalyti savo patirtimi, padėti jiems augti."