Nors dauguma žmonių svajoja išvykti gyventi į sostinę, 35-erių Vidmantui Paukštei atsitiko atvirkščiai – šurmulingą gyvenimą Vilniuje jis iškeitė į šeimyninę laimę bei karjerą Klaipėdoje. Nuo šios savaitės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos infrastruktūros direktoriaus pareigas pradėjęs eiti V.Paukštė naujajame poste kol kas dar neapsiprato, tačiau tikina nei sunkumų, nei nesklandumų nebijantis.

Su aktoriumi giminystė nesieja

– Galbūt pasirodys neįprasta taip pradėti pokalbį, tačiau negalima nepasiteirauti – kadangi visi pažįsta garsų aktorių Vytautą Paukštę, smalsu, ar jūsų nesieja giminystės ryšiai?

– Tiesą pasakius, labai daug kas manęs to klausinėja, ypač nuo to laiko, kai atsikrausčiau į Klaipėdą. Apie šį aktorių žinau, bet asmeniškai jo nepažįstu. Giminės mes nesame, nors ką čia gali žinoti – daug Paukščių Lietuvoje tikrai nėra. Reikėtų išsiaiškinti, iš kur jis kilęs, nes Paukštės pavardė labiausiai paplitusi Ignalinos rajone. Tad jei jis iš ten, gali būti, kad mus sieja tas pats kraujo ryšys. Nors aš gimiau ir augau Vilniuje, mano tėtis kilęs būtent iš ten. Gyvenime man yra tekę sutikti ir daugiau žmonių tokia pat pavarde ir, kai pasikalbame, išsiaiškiname, kad dauguma jų kilę būtent iš Ignalinos krašto.

Į uostamiestį atviliojo darbas

– Kaip atsitiko, kad tikrų tikriausias vilnietis atsikraustė į Klaipėdą?

– Baigęs studijas pradėjau dirbti Lietuvos geologijos tarnyboje – prižiūrėjau darbus, susijusius su uostu. Todėl dažnai man teko vykti į komandiruotes Klaipėdoje. Per septynerius metus, kol dirbau šioje tarnyboje, nuolat dalyvaudavau daugelyje posėdžių, gamybinių pasitarimų Uosto direkcijoje. Prieš ketverius metus iš tuometinių vadovų sulaukiau pasiūlymo pradėti dirbti būtent čia, nes tokio specialisto, kaip aš, jie neturėjo – geologų Lietuvoje vienas kitas. Žinoma, svarsčiau, ką daryti, nes žinojau, kad persikėlus iš sostinės į uostamiestį viskas kardinaliai pasikeistų. Sutikau, nes tuo metu supratau, jog atėjo laikas gyvenime kažką keisti, galbūt kurį nors laiką pagyventi kur kas ramesniame, mažesniame mieste, kur gatvėse beveik nėra spūsčių, o oras labai grynas. Tad taip prieš ketverius metus tapau netikru klaipėdiečiu. Be to, Klaipėdoje radau savo laimę – šeimą. Taip jau atsitiko, kad dažnai važinėdamas į komandiruotes anuomet čia ir sutikau savo būsimą žmoną.

Studijas pasirinko atsitiktinai

– Minėjote, kad tokių specialistų, kaip jūs, Lietuvoje nėra daug. Kokius mokslus baigėte?

– Iš tikrųjų mažai, faktiškai visus geologus, kurie dirba Lietuvoje, galima ant pirštų suskaičiuoti, beveik visus juos pažįstu. Be to, nemažai geologų iš Lietuvos išvyksta dirbti į užsienį. O apie mokslus, tai ilgai teks pasakoti . Visų pirma – Vilniaus universitete baigiau Inžinerinės geologijos ir hidrogeologijos specialybę, vėliau įgijau inžinerinės geologijos magistro laipsnį. Kadangi dabar gyvenimas yra labai judrus, o bet kuriame darbe reikia ir vadybinių bei organizacinių žinių, vėliau dar baigiau Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą.

– Jūsų profesija išskirtinė ir mažai kam žinoma, kodėl ją pasirinkote? Galbūt jau mokykloje žinojote, kad norite tapti geologu?

– Mokykloje man visada tikslieji mokslai sekėsi kur kas geriau nei humanitariniai, todėl svajojau studijuoti ekonomiką. Tačiau kai jau buvau abiturientas, vienas keliais metais už mane vyresnis bičiulis, kuris studijavo būtent geologiją, labai daug pasakojo apie savo studijas, praktikas. Jas atlikti dažniausiai vykdavo į kaimynines šalis, o ten įvairūs tyrinėjimai trukdavo net po du tris mėnesius. Jo kalbos ir pasakojimai mane labai suintrigavo, sudomino, tad ėmiau gilintis, kas tai per mokslas. Taip susipažinau su šia profesija, o vėliau pasirinkau ir šias studijas.

Kopė karjeros laiptais

– Nuo kokių pareigų pradėjote savo karjerą Uosto direkcijoje?

– Iš pradžių dirbau projektų vadovu. Po metų mane paskyrė eiti vyriausiojo projektų vadovo pareigas. Su įvairiais infrastruktūriniais uosto projektais dirbau trejus metus, tad įgijau nemažai žinių ir patirties. Neseniai Uosto direkcijos generalinis direktorius mane pasikvietė pokalbio ir pasiūlė šias pareigas. Tad nuo pirmadienio ir pradėjau dirbti infrastruktūros direktoriumi.

– Ilgai svarstėte šį E.Gentvilo pasiūlymą, o gal imtis naujos veiklos sutikote iškart?

– Žinoma, svarsčiau, nes žinau, kad tai labai atsakingos pareigos. Kita vertus, pagalvojau, jog man suteiktas puikus šansas, kurio galbūt daugiau gyvenime nebesulauksiu. Pamaniau, jei dabar nesutiksiu, tai iki mirties dėl to graušiuosi. Tad ilgai nedvejojau. Be abejo, nusprendžiau ne vienas, tariausi ir su savo žmona, kuri net ir žinodama, kad pradėjęs eiti naujas pareigas šeimai galėsiu skirti gerokai mažiau laiko nei iki šiol, mane labai palaikė. Tačiau nepasakyčiau, kad man tai nauja veikla – panašų darbą dirbau ir iki šiol, tik siauresnėje srityje, o dabar man reikia aprėpti viską. Aš, žinoma, apie visus šio skyriaus įgyvendinamus projektus žinojau, sekiau jų eigą, tiesiog dabar man reikia į viską gilintis labiau nei iki šiol. Teigti, kad man šios pareigos yra iššūkis, negalėčiau. Žinoma, ant mano pečių gula didelė atsakomybė, tačiau aš to nebijau.

Laisvalaikį skiria šeimai

– Ar jau pripratote prie gyvenimo ritmo Klaipėdoje, ar vis dėlto traukia gimtasis Vilnius?

– Žinoma, traukia, juk ten visi artimieji, draugai, o čia aš turiu tik šeimą – draugų beveik neturiu. Be to, sostinėje verda gyvenimas, o Klaipėda – labai ramus miestas. Tačiau tikrai savo sprendimų nesigailiu, dabar gyvenime man svarbiausia šeima – žmona Sigita ir beveik dvejų metų sūnelis Ugnius. Su jais ir praleidžiu visą savo laisvalaikį. Be galo daug džiaugsmo teikia sūnus, su kuriuo kasdien bendraudamas savotiškai atsigaunu nuo kasdienybės rūpesčių bei rutinos. Dažnai ir į Vilnių visi kartu nuvažiuojame, tad labai didelės nostalgijos nejaučiu. Ateityje gal ir norėčiau sugrįžti į savo gimtąjį miestą, bet vargu ar tai pavyks – žmona gyventi ten jokiais būdais nenori.

– Visą laisvalaikį praleidžiate kartu su šeima, negi neturite kokių nors savų pomėgių?

– Taip jau yra, kai sukuri šeimą, jai turi ir atsiduoti. Žinoma, kad turiu pomėgių, tačiau jiems laiko beveik nebelieka. Labai domiuosi futbolu – kai tik turiu galimybę, žiūriu visas varžybas. Kartais ir kamuolį pats paspardau. Nuo mažens mėgstu šachmatus, anksčiau dažnai jais žaisdavau. Gaila, bet dabar beveik neturiu laiko tuo užsiimti. O be to, čia, Klaipėdoje, ir nerandu žmonių, su kuriais galėčiau šachmatais žaisti. Labai mėgstu skaityti, bet ir tam laiko beveik neturiu. Galbūt žiemą, kai bus tamsu ir niūru, skaitymui skirsiu daugiau dėmesio.

– Romanų tikriausiai neskaitote?

– Itin domiuosi ekonomika, tad skaitau daug analitinių straipsnių, knygų ta tema. Galėčiau skaityti ir romanus, juolab kad šiuo metu yra išties labai daug gerų, gyvenimiškų. Gaila, bet šiuo gyvenimo etapu neturiu laiko tokiems skaitiniams. Mielai dar sykį perskaityčiau Balio Sruogos "Dievų mišką". Nors šioje knygoje aprašoma daug žiaurių dalykų, iš tiesų jie įstrigo giliai į atmintį. Manau, netrukus dar kartą į rankas paimsiu šią knygą. Apskritai, kol mokiausi mokykloje, labai daug skaičiau – buvo net metas, kai manęs nebenorėjo įleisti į biblioteką. Tad turbūt skaitymo laikas – praeitas etapas.

– Galbūt ateityje ketinate parašyti analitinį straipsnį, knygą apie ekonomikos ar uosto problemas?

– Man įdomios tik kitų įžvalgos, mintys ekonomikos klausimais. Pats nelabai turėčiau ką pasakyti, todėl tikrai nemanau, kad ką nors rašyčiau. Juolab abejoju, jog tai man sektųsi – humanitariniai mokslai yra ne mano arkliukas. Be to, dabar Lietuvoje itin madinga vadinti save ekonomikos ekspertais, žinovais, todėl labai dažnai tenka skaityti neva analitinius straipsnius apie nieką. Todėl nenorėčiau būti vienas iš tokių autorių.

– Kaip dar, be visų šių pomėgių, atsipalaiduojate laisvu laiku?

– Kai turiu galimybių ir laiko, stengiuosi keliauti, tiesa, dažniausiai Lietuvoje. O šiaip man dar be galo patinka gaminti, tad gana dažnai tai darau. Labiausiai mėgstu gaminti įvairius patiekalus iš grybų. Tik gaila, jog dažniausiai grybauju ne miške, o turguje.