38-erių Vaidas Vyšniauskas ekonomikos mokslus krimtęs Lietuvai vaduojantis iš sovietinių gniaužtų, buvo vienas pirmųjų šalyje gavęs finansų maklerio sertifikatą. Šis dokumentas vėliau jam užtikrino stulbinamą karjerą.

Pirmas darbas – vadovaujamas

– Kodėl pasirinkote ekonomisto profesiją, ar jau nuo vaikystės buvote apsisprendęs rinktis šią sritį. Gal tėvai – ekonomistai?

– Man socialiniai mokslai visada sekėsi, gerai baigiau mokyklą, tačiau studijuoti ekonomiką pasirinkau labiau iš smalsumo. Tuo metu ši profesija vadinosi ekonominė kibernetika, tad jau vien pavadinimas buvo toks gana egzotiškas. Nežinojau, ką jis reiškia, todėl buvo labai smalsu. Be to, viena už mane metais vyresnė draugė tada, kai buvau abiturientas, jau buvo šios specialybės pirmakursė. Kartą ji man papasakojo, kas tai per profesija, ko mokomasi studijų metu.Tai mane dar labiau sudomino. O mano tėvai tai tikrai nieko bendra su šia profesija neturi – mama buvo konditerijos cecho viršininkė, o tėvas – darbininkas.

– Po studijų iškart kibote į mokslus Vilniuje, tačiau po jų išvažiavote gyventi į uostamiestį. Kodėl nutarėte sostinę iškeisti į Klaipėdą, juk jūsų profesijos žmogui sostinėje daug platesnės karjeros galimybės?

– Dar kol buvau studentas žinojau, kad norėčiau gyventi prie jūros, todėl tik baigęs studijas čia ir atvažiavau. Visų pirma, Klaipėda man buvo gana patraukli ne tik savo gamta, Baltijos jūra, bet ir tuo, kad tai pramoninis miestas – uostas. Tokie miestai visuomet yra perspektyvūs, žinojau, kad čia darbą rasti sunku nebus. Taip pat norėjosi gyventi arčiau tėvų – jie plungiškiai. O dar viena svarbi priežastis buvo ta, kad uostamiestyje man pasiūlė gerą darbą – tapau tuometinio "Vakarų banko" Finansinio tarpininkavimo skyriaus vadovu ir man buvo pavesta suformuoti visą šį skyrių. Taip pat tik baigęs studijas buvau sulaukęs pasiūlymo dirbti vienoje valstybinėje institucijoje, tačiau atlyginimas ten buvo kuklesnis, o ir pareigos žemesnės, Vilniuje pasilikti taipogi nenorėjau, tad taip ir apsisprendžiau atvykti į Klaipėdą.

– Kaip nutiko, kad vos tik sulaukęs 23-ejų, ką tik baigęs studijas, iškart užėmėte vadovo postą?

– Manau, tai daug kas lėmė – man būnant antrame kurse Lietuvoje ėmė vystytis visa vertybinių popierių rinka, kūrėsi vertybinių popierių komisija, birža, vyko privatizavimas, o aš, kaip studentas, tuo buvau labai susidomėjęs. Net nutariau investuoti – iš visų savo giminaičių ir šeimos narių prisiskolinau pinigų ir juos investavau į akcijas. Kiek tuomet investavau – net neatsimenu, atsimenu tik tiek, kad vėliau gavau labai gerą pelną. Kadangi man ši sritis buvo labai įdomi, studijuodamas universiteto trečiame kurse įsiprašiau į kursus, kuriuose gavau finansų maklerio sertifikatą. Taip aš patekau į pirmąjį dešimtuką Lietuvoje tų specialistų, kurie pirmieji jį įsigijo. Nuo jo ir prasidėjo visa mano karjera, nes kai nuėjau darbintis į "Vakarų banką" pretendavau į visiškai kitą poziciją, tačiau kai vadovai sužinojo, kad turiu šį sertifikatą, jie iškart man ir pasiūlė vadovaujamą darbą. Juk tuo metu žmonių, išmanančių investavimą, finansus ir t.t., Lietuvoje buvo vienetai. Taip pat man pasisekė ir dėl to, kad aš studijavau 1989–1993 metais, galima sakyti tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir kūrėsi iš naujo. Įvykus pasikeitimams valstybėje,Vilniaus universitete taip pat visiškai pasikeitė ir mokymo metodika. Tad mūsų kursas buvo pirmasis Lietuvoje, kuris gavo daug žinių nebe apie Tarybų Sąjungos, o pasaulio ekonomiką.

Elgtis su pinigais reikia mokėti

– Po to penkiolika metų darėte karjerą įvairiuose šalies bankuose, tačiau neseniai palikote šią sritį ir įkūrėte savo bankinių ir finansinių konsultacijų bendrovę, kas paskatino taip pasielgti?

– Dirbau skirtinguose bankuose, įvairiose pozicijose, skyriuose, įgijau tikrai labai daug patirties ir žinių, užmezgiau daug naudingų pažinčių, todėl ir nutariau toliau vystyti savo veiklą. Be to, per pastaruosius kelerius darbo metus banke supratau, kad jų veikla labai skiriasi nuo mano, kaip asmenybės, suvokimo bei etikos. Juk tuo metu visi bankai aktyviai ieškojo klientų, kvietė juos skolintis, vienas už kitus siūlydami vis geresnes paskolų išdavimo sąlygas. Aš jaučiau, kad tai geruoju nesibaigs. Nenorėjau išgyventi to periodo, kurį dabar išgyvena bankai. Niekada nebuvau tos nuomonės, kad žmogus turi skolintis daugiau nei leidžia jo galimybės, tad tai mane ir pastūmėjo pasitraukti. Dabar dėl nieko nesigailiu, jaučiu, kad darau tai, kas man įdomu, galiu patarti žmonėms, kada ir ką jiems daryti su savo pinigais, kada jie gali skolintis, kada ne. Banke to daryti negalėjau, nes vis dėlto kiekvieno banko politiką nustatydavo aukščiausioji valdžia, o visi kiti turėjo ją tik vykdyti. Dėl to per visą savo karjerą bankuose mačiau labai daug šeimyninių tragedijų, nenusisekusio verslo. Tikiu, kad šiandien bankuose tokių nelaimingų istorijų, kada prasiskolinę žmonės yra neviltyje, vis daugėja.

– Ar lietuviai jau pribrendę asmeniniais finansų klausimais konsultuotis su specialistais?

– Tiesą pasakius, ne. Dauguma lietuvių vis dar mano, kad jie tikrai moka skaičiuoti savo pinigus ir yra visų sričių žinovai. Dažnokai pastebiu, jog žmogus yra įsitikinęs, kad pats išmano teisės, buhalterijos, finansų ir kitas sritis. Tačiau tai yra netiesa. Manau, kad tikrai ateis tas laikas, kada lietuviai, kaip ir daugelis europiečių, prieš priimdami svarbius sprendimus ims tartis su specialistais. Juk konsultuotis reikia prieš faktą, o ne po jo. O dabar žmonės tiek ir pas finansų konsultantus, tiek, tarkime, ir pas advokatus ar kitus savo srities profesionalus ateina tik ištikus bėdai. Dabartinė ekonominė krizė turėtų pakeisti bent jau dalies lietuvių mąstymą. Tikiuosi, kad sunkmetis bent jau dalį lietuvių pamokys ir kaip elgtis su pinigais, nes daugelis jų to daryti vis dar neišmoksta.

– Ar patarimus finansų klausimais dalijate ir savo artimiesiems, vaikams?

– Žinoma. Auginu tris dukras, kurioms jau ketverius metus taikau amerikiečių metodą, kuris padeda vaikui suvokti, kas yra pinigai, kaip juos taupyti. Ir pastebiu, kad visoms joms puikiai sekasi. Tėvai savo vaikus turėtų nuo pat mažens mokyti taupyti, nes kuo vaikas mažesnis, tuo jis imlesnis. Tarkime, mano jauniausioji dukra, kuriai dabar vienuolika, yra labiausiai pažengusi iš visų trijų. Jeigu vaikas nuo mažens suvoks, kad norėdamas įsigyti daiktą, jis visų pirma privalo turėti pinigų, o ne pulti skolintis, tai jam ateityje bus lengviau su jais elgtis, bus nesunku išgyventi bet kokias ekonomines krizes. Pavyzdžiui, dabar didžiąją dalį Lietuvos žmonių kausto baimė, nes jie nežino, kas tai yra krizė, jie neturi santaupų, o dažnas jų turi tik skolų. Aš puikiai juos suprantu, juk lietuviai dar niekada nebuvo išgyvenę jokios ekonominės krizės, to neišgyveno nei jų tėvai, nei seneliai – visi gyveno planinėje ekonomikoje, todėl šis sunkmetis jiems ir atrodo baisi tragedija. Tačiau, jeigu jie nuo pat mažens iš savo tėvų būtų girdėję, kaip elgtis su pinigais, daugelis dabar turėtų daugiau santaupų nei skolų, kaip tai yra daugelio europiečių šeimose.

Dukroms leidžią viską

– Vadinasi, nelepinate savo dukrų, nes mokote jas kaip elgtis su pinigais?

– Anaiptol... Perkame joms būtiniausius daiktus, o tam, kas mano ir žmonos manymu, nėra būtina, jos turi susitaupyti pačios. Juk kiekviena jų gauna dienpinigius, iš kurių dalį išleidžia savo poreikiams, kitą dalį atideda taupyti. Savo vaikams leidžiu viską – to, ko man neleido mano tėvai. Pavyzdžiui, mano tėvai man neleido turėti augintinio. Manau, jog tai nelabai gera nuostata, todėl kiekviena mano dukra turi po savo šunį. Esame auginę ir triušių, ir jūrų kiaulyčių, ir paukščiukų, ir daug visko. Tiesa pasakius, aš net nežinau, ko mes nesame auginę. Mano vidurinioji dukra jau nuo mažens yra tvirtai apsisprendusi būti veterinarijos gydytoja, todėl tempia visus gyvius į namus.

– Viena dukrų nori būti veterinarijos gydytoja, o kur kitos save norėtų realizuoti, gal seks tėvelio pėdomis ir taps ekonomistėmis?

– Tiesa pasakius, nežinau ir nedarau joms jokio spaudimo, leidžiu pačioms apsispręsti. Vyriausioji, kaip ir aš, domisi socialiniais mokslais, tačiau ar ji pasirinks studijuoti ekonomiką, kol kas nežinau. Visos jos labai linkusios į menus, yra susižavėjusios šokiais, šoka įvairiuose kolektyvuose, o vidurinioji dar ir gitara groja.

Vaikystės pomėgiai išliko

– Ką veikiate laisvalaikiu, ar daug keliaujate?

– Keliauti po svečias šalis aš nemėgstu, todėl dažniausiai kartu su šeima laiką leidžiame aktyviai, tačiau Lietuvoje. Visi mėgstame važinėti dviračiais, slidinėti, čiuožti pačiūžomis. Labai mėgstu žvejoti, tačiau dažniausiai tai darau Lietuvos upėse ir ežeruose, bet netolimoje ateityje tai planuoju daryti ir užsienyje. Tikiuosi, kad šį rudenį man pavyks su draugų kompanija nuvykti į Rytų Rusiją, kur vyrauja laukinė gamta, ten žvejoti, išties smagu.

– Be žvejybos dar turite kokių nors pomėgių?

– Žinoma. Nuo vaikystės esu labai susidomėjęs šachmatais, net kažkada turėjau ir pasiekimų šioje srityje. Nuo ketvirtos klasės lankiau šachmatų būrelį, dalyvaudavau įvairiuose turnyruose ir buvau tapęs pretendentu į sporto meistrus. Šis pomėgis manęs neapleidžia iki šiol, tad ir dabar dažnai žaidžiu šachmatais, dalyvauju mėgėjų turnyruose. Kol dirbau banke, su kolegomis sumąstėme ir suorganizavome bankininkų šachmatų čempionatą, kuris tapo tradiciniu ir vyksta kasmet. Šiemet jau įvyko trečiasis čempionatas. Taip pat vaikystėje žaidžiau krepšinį, tą daryti mėgstu iki šiol. Be visų šių pomėgių dar esu ir numizmatas – kolekcionuoju monetas. Tai ne tik mano pomėgis, bet ir investicija – monetos, priešingai nei nekilnojamasis turtas, niekada nenuvertėja. Renku tauriųjų metalų monetas. Naujausia mano kolekcijoje – auksinė Valdovų rūmų moneta, skirta Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Labai mėgstu skaityti, tad kai tik randu laisvą minutėlę, čiumpu knygą. Skaitau labiau praktiškas knygas – apie ekonomiką, vadybą, psichologiją. Romanų neskaitau, niekada jų ir nemėgau.