Apie vyskupo misiją

– Vasario 24-osios rytą jus, kaip ir visus Kijevo gyventojus, pažadino sprogimai. Ar iki tol buvo kokių nors konkrečių ženklų, kad gresia kažkas baisaus?

– Tam tikrą pasiruošimą panašiems įvykiams pradėjome dar vasario viduryje. Pasirūpinome vandens atsargomis, ilgai negendančiu maistu. Įsigijome dujų balionų, jei elektros tiekimas ar šildymas nutrūktų. Ir, kai ankstų vasario 24-osios rytą išgirdome raketų ataką, supratome, kad prasidėjo karas.

– Dauguma užsienio šalių atstovybių dar iki šių įvykių pasitraukė iš Kijevo, kodėl Vatikano nunciatūros diplomatinis korpusas liko?

– Sprendimo pasitraukti nebuvo, nes aš esu ne tik Šventojo Sosto ambasadorius, bet ir vyskupas. Esu popiežiaus pasiuntinys ne tik prie vyriausybės Ukrainoje, bet ir dvasininkas. Todėl savaime suprantama, kad turiu būti čia su žmonėmis, su tikinčiaisiais. Be abejo, situaciją stebime, bet kol kas man yra akivaizdu, kad mano vieta Kijeve. Beje, nesu vienintelis ambasadorius Kijeve. Yra gal penki diplomatai ir iš Europos Sąjungos valstybių ir kitų šalių.

– Ar jūs susitinkate, bendraujate su jais?

– Ne, susitikti neįmanoma, nes mieste labai nesaugu vaikščioti. Miesto gatvėmis juda tik kariuomenė, važinėja tik būtinosios tarnybos – ugniagesiai, dar greitosios pagalbos automobiliai, ir vaikščioti ten yra labai pavojinga. Taigi gyvai susitikti neįmanoma, o ir pasišnekėti iš tiesų nėra laiko, nes nuolat reikia sekti situaciją, nuspręsti, kur saugiau būti – nunciatūros pirmajame aukšte ar rūsyje. Sulaukiame daug skambučių iš viso pasaulio, klausia, ką daryti su humanitarine pagalba, kaip ją perduoti. Bet šiuo metu, ypač tokiuose miestuose, kaip Kijevas, Charkovas ar Odesa, tą humanitarinę pagalbą priimti yra sunku, netgi, jei būtų numesta parašiutais, ją paimti būtų sunku, o paėmus, jei tai sėkmingai pavyktų, išdalyti taip pat būtų labai problemiška. Kitaip tariant, logistika sudėtinga. Be to, nuolat palaikome ryšį su mano vadovais Šventajame Soste, su valstybės sekretoriumi, su jo padėjėjais. Kalbame, kaip būtų galima atverti humanitarinius koridorius, kuriais būtų galima suteikti pagalbą žmonėms. Stebime situaciją ir iš politinės pusės, dėliojame, kokių dar pastangų reikėtų, stabdant karą. Iš viso pasaulio žmonės mums skambina, išreiškia solidarumą, taigi visa diena ir dalis nakties praeina dirbant.

– Akcentavote, kad esate ne tik diplomatas, bet ir vyskupas. Ar realiai šiuo metu jums yra įmanoma vykdyti savo ganytojišką misiją, ar galite aukoti mišias, ar gali žmonės į jas ateiti?

– Fiziškai ateiti žmonės negali, mišias aukojame nunciatūroje su vienuolėmis, kurios yra nunciatūros bendradarbės. Jei padėtis būna labai įtempta, mišias aukojame rūsyje, jei yra saugiau, persikeliame į pirmąjį ambasados aukštą. Sakyčiau, kad mano situacija netgi privilegijuota, nes aš galiu sujungti abu aspektus – politinį ir dvasinį. Tuo pat metu stebime karinę situaciją ir regime, kiek daug šiomis dienomis radosi solidarumo. O tai nėra tušti žodžiai, nes tai ir keičia pasaulį. Atrodo, taip keista, vyksta karas, tragiškas, dramatiškas karas, bet šiuo metu Ukrainos miestai, ypač Kijevas, tampa pasaulio dvasine sostine, nes visų žvilgsniai nukreipti į čia, ir tai mus sustiprina. Tą jaučiame net fiziškai. Pats jaučiu tą pulsavimą. To dabar ir reikia žmonijai.  Karai kyla, nes patys žmonės tam sudaro terpę. Ir čia negalime kaltinti vien tik politikų. Tai reiškia, kad mes visi leidome karui įvykti. Kai žmonės yra solidarūs ir atidūs vieni kitiems, kaipgi tas karas gali prasidėti? Ir čia yra netgi mano misijos grožis, matyti, kaip žmonijos reakcija jau stabdo karą, nes tuo yra atimamos giliosios karo priežastys. Sunku pasakyti, kada pasieksime tą lygį, kai karo fundamentas suirs ir net pikčiausi politikai nebegalės to karo sukelti. Dabar matau, kad einame teisinga kryptimi ir tą regėti man labai džiugu.

Atrodo, taip keista, vyksta karas, tragiškas, dramatiškas karas, bet šiuo metu Ukrainos miestai, ypač Kijevas, tampa pasaulio dvasine sostine, nes visų žvilgsniai nukreipti į čia, ir tai mus sustiprina.

Rusai prašo atleidimo

– Popiežius ne kartą siūlėsi tarpininkauti stabdant karą, ar tas siūlymas nebuvo priimtas?

– Šventasis Sostas tarpininkauti siūlėsi ne vieną kartą, taip pat ir prasidėjus karo veiksmams. Tas pasiūlymas Ukrainai visada buvo priimtinas ir netgi Ukraina pati to prašė, bet iš Rusijos pusės neturiu žinių, kad jis būtų priimtas. Bet kuriuo atveju siūlyti reikia.

– Ar bendraujate su kitų konfesijų dvasininkais, esančiais Kijeve, ką jie sako?

– Man labai gražu matyti tai, ką kiekvieną dieną po kelis kartus publikuoja Ukrainos Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčios kunigai ir vyskupai. Pastaruosius kelerius metus į juos ukrainiečiai gana kreivai žiūrėjo, buvo tam tikra įtampa. Tačiau ypač šiomis dienomis jie nuolatos akcentuoja, kad visa širdimi yra su Ukraina. Jie gauna pranešimų iš kunigų ir vyskupų Rusijoje, kurie rašo, kad jiems gėda dėl karo ir jie prašo atleidimo. Taigi karo fone ta vienybė labai jaučiama jau ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Ukrainoje. Labai geras mano draugas yra muftijus, o mečetė yra už dviejų kilometrų nuo nunciatūros, gavau iš jo kvietimą, jei mums ko nors pritrūks – duonos, vandens ar dar ko nors, jis sakė, kad jie dar turi ir mielai pasidalys. Muftijus sakė, kad po mečete yra nemažas rūsys, tad galėtų priimti žmonių pasislėpti. Jis sakė, jei reikia, siųskite juos pas mus. Tai štai šiame fone matome didelę krikščionių ir musulmonų vienybę. Vienybė, ištikus didelei bėdai, yra didelė, ir tai yra labai gražu.

Patirtis: V.Kulbokui išbandymas karu tenka ne pirmą kartą, Vatikano diplomatiniame korpuse jam teko dirbti ir karinių veiksmų draskomame Libane. E. Čičiurkaitės / BNS nuotr.

Širdžių vienybės galia

– Pernai vasaros pabaigoje, prieš išvykdamas į Kijevą, užsiminėte, kad laukia nelengva misija. Gal jau tada turėjote daugiau informacijos, jog bręsta baisūs dalykai?

– Tada tikrai neturėjau omenyje tokio karo. Tai yra tragedija, baisi drama, žūsta žmonės, vaikai, daugybė sužeistųjų, bet to karo pasekmė, kai susivienijo ne tik konfesijos, bet ir politikai, šalys, rezultatas yra neįtikėtinas. Kai išvykau į Ukrainą, mano pagrindinis rūpestis buvo įnešti savo įnašą, kad ši šalis būtų stipresnė, gražesnė, vieningesnė taip pat ir religine, tarpkonfesine prasme, o tai ir vyksta dabar dėl šio karo. Sakyčiau, tai šio karo pozityvioji pasekmė.

– Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms šiuo momentu?

– Suprantu, kad žmonės išsigandę, jiems neramu. Bet, kai jau esame pasiekę tokį karo lygį, kai išeitį iš jo surasti labai sunku, visi puikiai suvokiame, kad po Ukrainos didžiausios rizikos zonoje yra būtent Baltijos šalys, Lenkija. Žmogiška prasme situacija yra beveik beviltiška, bet užtikrinu jus, kad žmonių širdžių solidarumas daro stebuklus. Tikiu, kad tai gali padėti įveikti iššūkius. Tą ir noriu pasakyti, kad žmonės žinotų ir tikėtų netgi karo zonoje. Ir ukrainiečiams tai sakiau, puikiai suprantu, kodėl jūs keikiatės, bet tai neturėtų peraugti į neapykantą. Netgi tas, kuris puola, vis dėlto yra žmogus, jis puola, nes jis nežino, ką daro. Todėl neapykantos neturėtų būti, aš tuo tikiu ir tai sakau kitiems. Užtikrinu, kad žmonių širdžių vienybė naikina karą iš esmės.

Vizitinė kortelė

V.Kulbokas gimė 1974 m. gegužės 14 d. Klaipėdoje. Baigęs vidurinę mokyklą aukso medaliu, įstojo į Telšių kunigų seminariją.

1998 m. liepą įšventintas kunigu.

1994–2004 m. studijavo Romoje, Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete, kur įgijo bažnytinės teisės licenciato ir teologijos daktaro mokslinius laipsnius.

Tuo pat metu Popiežiškojoje bažnytinėje akademijoje jis rengėsi Šventojo Sosto diplomatinei tarnybai, į kurią buvo priimtas 2004 m. liepos 1 d.

Iki išrinkimo arkivyskupu ir paskyrimo apaštaliniu nuncijumi prelatas V.Kulbokas dirbo nunciatūrose Libane, Nyderlanduose, Rusijos Federacijoje, Kenijoje, Vatikano valstybės sekretoriato Skyriuje ryšiams su valstybėmis.

V.Kulbokas – vienas iš keturių lietuvių dvasininkų, per pastaruosius tris šimtus metų turėjęs galimybę mokytis Popiežiškojoje diplomatinėje akademijoje Romoje.

Šios akademijos absolventai paprastai dirba apaštalinėse nunciatūrose ir Vatikano valstybės sekretoriate kaip atašė.

2021 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus arkikatedroje V.Kulbokas buvo įšventintas į vyskupus.

Prieš tai popiežius Pranciškus V.Kulboką išrinko tituliniu Martanos arkivyskupu ir paskyrė apaštaliniu nuncijumi Kijeve, kur lietuvis vykdo savo misiją ir dabar, Rusijai užpuolus Ukrainos Respubliką.