Mėginimai baudomis pažaboti žvejų mėgėjų avantiūristišką elgesį žlugo. Valstybė ir toliau švaisto dešimtis tūkstančių litų šių žmonių gelbėjimui. Tačiau žvejams dėl to galvos neskauda – už viską sumokama iš valstybės biudžeto.

Įstatymas yra, bet neveikia

Prieš kelias dienas nuo Kuršių marių ledo gelbėtojai nukrapštė pustrečio šimto stintų žvejų. Praėjusį savaitgalį sveiko proto nepraradusieji savomis akimis įsitikino, kad ledas ant marių yra nesaugus.

Tačiau net ir matydami nuo kranto pradedantį atitrūkti ledą žvejai vis tiek ant jo lipo ir žingsniavo į marias.

Jau dvejus metus galioja įstatymo pataisos, kurios numato, jog už saugaus elgesio vandenyje ir ant ledo taisyklių nepaisymą gresia bauda iki 200 litų, o pakartotinai prasižengus – iki 500 litų.

Tik apie tokią tvarką nėra girdėję ne tik žvejai, bet ir ją turinčios įgyvendinti savivaldybių administracijos.

Kaliningradiečiai įvedė tvarką

Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinacinio centro viršininkas Artūras Andrušaitis pastebėjo, kad kaimyninėje Kaliningrado srityje žvejus ant Kuršių marių baudos jau senokai sutramdė.

„Kai ledas tampa nesaugus, pastebimos properšos ar atitrūkimai nuo kranto, Kaliningrado srities gubernatorius priima įsakymą, kuriuo nurodo, kad ledas nesaugus ir lipti ant jo yra draudžiama. Galiu klysti, bet, regis, bauda siekia 200 litų. Jei užlipai, rizikavai, turėsi susimokėti į valstybės biudžetą “, – pastebėjo A.Andrušaitis.

Penktadienį ties Nida nuo marių ledo Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba nukėlė beveik 200 žvejų. Dar pusšimtį nuo marių į krantą pargabeno Pakrančių apsaugos rinktinės laivai „Christina“ ir „Viesulas“.

„Jei 250 vyrų už gelbėjimo darbus būtų sumokėję po 200 litų baudas, biudžetas būtų tikrai papilnėjęs apie 50 tūkst. litų. Už tokią sumą Nidoje visą kelią trinkelėmis galėtumėme iškloti“, – kalbėjo A.Andrušaitis.

Skrydis už tūkstančius litų

Praėjusio penktadienio žmonių gelbėjimo operacijoje buvo apsieita be Karinių oro pajėgų sraigtasparnio MI8 pagalbos. Tačiau jei situacija tampa įtempta, šio orlaivio įgula dalyvauja beveik visuose žmonių gelbėjimo ir paieškos darbuose.

„Sraigtasparnio vienos valandos skrydis kainuoja 5,5 tūkst. litų. O tokie darbai juk vyksta ne vieną valandą. Sraigtasparnio įgula suskaičiavo tik degalų kainą ir amortizacines išlaidas. Neskaičiuojamas pilotų atlyginimas, mokesčiai“, – teigė A.Andrušaitis.

Trijų valandų orlaivio paieškos darbai valstybei atsieitų 16,5 tūkst. litų.

Laivą tenka plauti

Gelbėjimo laivo „Šakiai“ vienos valandos darbas kainuoja beveik 800 litų. Jei tektų likviduoti teršalus jūroje, išlaidos dar labiau išaugtų, nes tektų naudoti absorbentus.

"Tačiau net ir tai nėra didžiausios išlaidos. Gelbėjimo kaina išauga priklausomai nuo to, kiek po tokių darbų kainuos laivo valymas“, – tikino A.Andrušaitis.

Teršalų valymu nuo laivo užsiima speciali įmonė, kuriai už paslaugas tenka mokėti iš valstybės biudžeto.

„Žmonės to nesupranta. Pamėginkite paklausti, kiek kainuotų iki pusės nuvalyti mazutu išterliotą automobilį, tuomet bus aišku, kiek gali kainuoti tokio dydžio laivo valymas“, – siūlė pareigūnas.

Prireikė 300 litrų dyzelino

Kiekvienais metais į savotišką karą su įžūliais žvejais stojantys pasieniečiai tėra „ginkluoti“ 12 ir 13 metų laivais.

Laivas ant oro pagalvės „Christina“ įsigytas 2000 metais, jo pastatymo darbus Lietuva finansavo iš dalies. Pusę kainos padengė Švedijos Karalystė.

“Viesulas“ – ne ką jaunesnis, jis pastatytas prieš 13 metų. Reikėtų modernesnio laivo ant oro pagalvės, tačiau kol kas turime tai, ką turime“, – kalbėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės vadas (PAR) Donatas Lengvinas.

Per pastarąją gelbėjimo operaciją abu laivai ant oro pagalvės sunaudojo 300 litrų dyzelino, tai mokesčių mokėtojams atsiėjo apie 1,4 tūkst. litų.

„Vienai valandai laivui reikia 60 litrų dyzelino. Per sezoną gelbėjimo darbai atsieina 20–25 tūkst. litų“, – teigė D.Lengvinas.

Išlaidos ir remontui

Žmonių gelbėjimo darbai dažniausiai prasideda tuomet, kai pajuda ledo lytys mariose, susidaro ledų sangrūdos.

Laivo ant oro pagalvės techninė priežiūros ir remonto išlaidos po tokių operacijų ypač išauga.

„Oro pagalvės, vadinamasis sijonas, susideda iš atskirų segmentų. Jei ledo sangrūdos didelės ir tenka dirbti tamsiu paros metu, neretai ledas nudrasko šias dalis. Po to laivo remontas mums kainuoja dešimtis tūkstančių litų“, – tvirtino D.Lengvinas.

Laivo ant oro pagalvės statyba kainuoja apie 2,5 mln. litų.

„Pastaruoju metu nesame susidūrę su agresyviais žvejais, tačiau per ilgus darbo metus laivo įgula visko yra girdėjusi. Dažnai žvejai atsisako lipti į laivą“, – pasakojo D.Lengvinas.

Nors gelbėjimo darbai pasieniečiams tapo įprastu reiškiniu, pareigūnai sako, kad laukia, kada mariose neliks ledo, tuomet ir baigsis įtemptas laikotarpis.

„Esu iš kitų kolegų girdėjęs, kad Suomijoje, kai paskelbiamas draudimas lipti ant ledo, visi, kurie išdrįsta ant jo ropštis, tampa pažeidėjais“, – tikino D.Lengvinas.

Reikia savivaldybių iniciatyvos

Jūrų gelbėjimo koordinacinio centro viršininkas A.Andrušaitis siūlo visoms trims su Kuršių mariomis besiribojančioms savivaldybėms – Klaipėdos, Neringos ir Šilutės – tam tikru momentu kartu išleisti įsaką, kuris draustų žvejams lipti ant ledo, kai šis tampa pavojingas.

„Juk mūsų lietuviai tokie – jiems reikia pabaksnoti, kad žinotų. Kol neišplauks atitrūkusia ledo lytimi, tol ir lips ant jos. Tačiau po tokio įsakymo atsirastų galimybė bausti tuos, kurie nori labai brangiu pasieniečių laivu pasiplaukioti“, – teigė A.Andrušaitis.

Gelbėtojams netenka nė lito

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Vygandas Kurkulis pastebėjo, kad gelbėtojų pareiga suteikti pagalbą bet kokioje situacijoje.

„Tačiau vietos savivaldybėms ir dabar yra galimybė uždrausti žvejams lipti ant ledo. Vis dėlto savivalda turbūt paskaičiuoja ir tai, kiek naudos atneša žvejys kaip turistas ir kiek iš jo uždirba nakvynės paslaugas teikiantys vietos gyventojai. Tik vienais metais Šilutės savivaldybė buvo priėmusi tokį draudimą“, – tikino V.Kurkulis.

Jis pastebėjo, jog įsigiję žvejo bilietą vyrai įsivaizduoja, kad valstybė įsipareigoja rūpintis jų gyvybe bet kokiomis aplinkybėmis.

„Tačiau mokestis už žvejybos leidimą pasiekia Aplinkos apsaugos ministeriją, tos lėšos skirtos žuvivaisai. Gelbėtojams netenka nė lito. Žmonės turi patys rūpintis savo gyvybe, o ne valstybė tai turi daryti“, – tvirtino V.Kurkulis.

Komentaras

Raimundas Palaitis

Vidaus reikalų ministras

Vidaus reikalų ministerija dar 2010 m. pavasarį inicijavo Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pataisas, kurios sugriežtino sankcijų už saugaus elgesio vandenyje ir ant ledo taisyklių nesilaikymą. Jos Seime buvo priimtos 2010 m. gruodį. Siūlėme iki penkių kartų padidinti tokiems asmenims taikomas maksimalias baudas. Šiuo metu už saugaus elgesio vandenyje ir ant ledo taisyklių nesilaikymą gresia bauda nuo 50 iki 200 litų (anksčiau tokie nusižengimai užtraukė įspėjimą arba baudą iki 100 litų). Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, jau bausto administracine nuobauda už tokius nusižengimus, dabar užtraukia baudą nuo 200 iki 500 litų (anksčiau tokios sankcijos nebuvo numatytos). Klausimas, kodėl nebuvo taikyta atsakomybė žvejams, kurie rizikavo savo gyvybe praėjusią savaitę, turėtų būti užduotas konkrečiai pajūrio savivaldybei, atsakingai už atitinkamą marių ruožą. Ji privalo turėti patvirtintas Saugaus elgesio vandenyje ir ant ledo taisykles, už kurių pažeidimus tenka administracinė atsakomybė, taip pat – vykdyti šių taisyklių įgyvendinimą bei priežiūros kontrolę. Už tai visose savivaldybėse atsakingi Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai. Būtent šio skyriaus nurodymu protokolus už taisyklių pažeidimus teisę surašyti turi savivaldybės administracijos direktorius ir jo tam įgalioti pareigūnai arba policijos pareigūnai. Jei iki šiol tai nebuvo padaryta, tuomet kyla savivaldybės darbuotojų atsakomybės klausimas, kurį, manau, sugebės išspręsti jų tiesioginiai vadovai. Man šiuo atveju rūpi ne tiek formalioji nelaimės pusė su pažeidimų protokolais ir atitinkamų pareigūnų kompetencijos ribomis, kiek pajūrio savivaldybių neatsakingas požiūris į savo gyventojus. Prieš keletą savaičių teko lankytis Klaipėdoje ir Neringoje, kur kartu su ugniagesiais gelbėtojais ir pasieniečiais įvertinome situaciją ant Kuršių marių, taip pat raginome pajūrio savivaldybių darbuotojus, atsakingus už civilinę saugą, tinkamai informuoti, įspėti žmones apie ant ledo gresiančius pavojus. Tačiau raginimai nebuvo išgirsti – niekas nesiėmė jokių priemonių, kad nelaimės neįvyktų. Štai dėl tokių neatsakingų veiksmų ir turime įvykių, kurie galėjo baigtis ir dar liūdniau, jeigu laiku pagalbos nebūtų suteikę tam pasiruošę ugniagesiai gelbėtojai ir pasienio pareigūnai.