Netrukus 40-metį minėsiantis M.Gadeikis šį rudenį buvo Lietuvos policininkų pargabentas į tėvynę, kur jo laukia teismo procesas. Vakar Klaipėdos apygardos teisme jis prisipažino išvažiavęs iš Lietuvos, nes bijojęs bausmės. Visus 17 metų jis gyveno Ruslano Ruginio vardu, mat turėjo šio asmens pasą.

Paklaustas, kaip įgijo dokumentą, vyras aiškino jį radęs jį Plungėje tiesiog gatvėje pamestą. Įstatymas neverčia teisiamąjį sakyti tiesą, kaltinamieji neverčiami prisiekti, kad sakys teisybę, todėl bet koks kalbėjimas, net akivaizdus melas, vadinamas gynybine pozicija.

Bylos išnagrinėti pirmojo posėdžio metu nepavyko, nes senyva nužudytojo motina dėl ligos negalėjo atvykti, nebuvo teisme ir viso būrio liudytojų.

Apie gerokai pamirštus įvykius kalbėjo nusikaltimą matęs buvęs M.Gadeikio draugas Gintaras Gužauskas. Jis prisiminė, kad 2000-ųjų rugpjūčio 19 dieną jie abu girtavo: lankėsi keliuose baruose ir M.Gadeikio bute, kuriame jam tada leido gyventi jo močiutė.

Pasigėrę vyrai užmigo, kitos dienos vidurdienį juos pabudino M.Gadeikio dėdė. Jis purtė G.Gužauską ir reikalavo savo sūnėną išsinešdinti. Tai labai supykdė M.Gadeikį, jis parvertė savo dėdę Vygantą Pakalniškį, spardė jo galvą, laužė rankas ir kojas, daužė į kitas kūno vietas.

Po žiaurios egzekucijos vyrai išėjo palikę sužeistą žmogų, su kraujuojančia žaizda galvoje. Po poros dienų tapo žinoma, kad V.Pakalniškis mirė. Abejonių dėl to, kad dėl to kaltas, nebuvo.

M.Gadeikis pabėgo dar prieš prasidedant teismo procesui, vos gavęs šaukimą į pirmąjį posėdį.

Prancūzijoje jis policijoje pabuvojo tik kartą prieš kelerius metus, kai įširdęs apspardė kaimynų duris. Tada jis buvo įpareigotas nukentėjusiesiems atlyginti nuostolius.