Teismas dar tik ruošiasi nagrinėti Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Klaipėdos prokurorų pradėtą bylą. Tačiau atsirado tikrieji turtų paveldėtojai, nuo kurių viskas buvo slepiama.

Pagimdė prieš santuoką

Kol visuomenė ne vieną dešimtmetį aptarinėjo skandalingojo prelato K.Olšausko gyvenimą, paaiškėjo, kad didžioji giminės paslaptis slypėjo visai kitur.

K.Olšauskas buvo kaltintas meilės romanu su mokytoja Stase Ustjanauskiene ir net nesantuokinio sūnaus susilaukimu, tačiau gyvų paveldėtojų linija galėtų būti kildinama iš kunigo sesers Domicelės pusės.

Paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenės brigados generolo žmona D.Dirmantienė kruopščiai slėpė tą faktą, kad, prieš ištekėdama už itin garsaus Kauno visuomenės veikėjo, susilaukė nesantuokinio sūnaus Jono.

Kas šio berniuko tėvas, šioje istorijoje nėra žinoma. Nors ir buvo siekta įslaptinti pavainikio gyvenimą, berniukui vis dėlto buvo išsaugota garsioji pavardė.

Tiesa, Jono Olšausko giminės dokumentuose tris kartus ši pavardė keitėsi – vienu metu Olšauskai buvo tapę Alšauskais arba Olševskiais.

Dienraštis "Klaipėda" jau rašė ("Aferoje – garsios pavardės", 2015 09 17), kad šiais laikais išradingi veikėjai sukurpė planą, kaip privatizuoti valstybei atitekusias generolienės D.Dirmantienės ir prelato K.Olšausko žemės.

154 hektarus sugebėta įteisinti fiktyvios giminystės ryšiu. Aferos kūrėjai, galbūt kaip ir vietiniai Darbėnų ir Laukžemės apylinkių gyventojai, buvo girdėję įvaikinimo faktą, tačiau tikrosios tiesios niekas nežinojo.

Pavainikį slėpė

Pavainikio J.Olšausko gyvenimas, pasak jo anūkės Stasės Kripienės iš Viekšnių miestelio Mažeikių rajone, buvo slepiamas baiminantis sovietų represijų.

"Tylėjo visi. Kai paslapčiomis mama apie tai užsimindavo, man tebuvo vos 15–16 metų. Rimtai nesidomėjau, o ir kas vaikui galėjo rūpėti", – versdama garsia pavarde krikštyto senelio dokumentus atviravo moteris.

Domicelės Olšauskytės sūnus Jonas gimė 1875 m. Artimieji archyvuose mėgina surasti visus tikslius duomenis, įrodančius giminystės ryšius.

"Mažeikių krašto enciklopedijoje aptikome įrašą, kad D.Olšauskytė tėvų buvo išvaryta iš namų. O J.Olšauską pasiėmė auginti Viekšniuose gyvenę bevaikiai Pocevičiai. Tiesa, apie juos toliau nerandame jokių žinių", – pasakojo S.Kripienė su vyru Edmontu Kripu mėginantys atkurti tiesą giminės istorijoje.

Moteris prisiminė, jog mama vaikystėje jai rodžiusi seną namą Viekšniuose minėdama, kad čia augo jos tėvas.

"Dabar šioje vietoje daugiabutis pastatytas. Žinome tik tiek, kad Pocevičiai augino senelį, bet neįvaikino jo. Pavardė likusi Olšauskų", – pasakojo moteris.

Mokėjo užsienio kalbų

Rašytiniuose šaltiniuose išlikę žinių, kad J.Olšauskas A.Smetonos laikų pradžioje pusantrų metų dirbo Nevarėnų policijos nuovadoje.

"Jis gyveno klebonijose, vargonininkavo. Spėjame, kad pats K.Olšauskas rūpinosi jo išsilavinimu. Gal net ir jo dėka Jono gyvenimas buvo sėkmingai slepiamas po bažnyčios skraiste? Bet tikrai žinau tą faktą, kad senelis buvo labai išsilavinęs. Tą nuolat minėjo mama. Senelis mokėjo 6 ar 7 užsienio kalbas. Mokėjo itališkai, o lotyniškai galėjo mišias aukoti. Per karą kalbėdamas su vokiečių kariais, išgirdo siūlymą trauktis į Vokietiją, nes laisvai kalbėjo vokiškai", – prisiminė S.Kripienė.

Istoriniai dokumentai mini, kad paskutinė J.Olšausko vargonininkavimo vieta buvo Pievėnų bažnyčia. XX a. trečiajame dešimtmetyje J.Olšauskui paralyžiavo vieną koją, tad toliau groti vargonais jis negalėjęs, tada persikėlė gyventi į Skleipių dvarelį, kurį esą išpirko savo vaikams.

"O jų jis susilaukė septynių. Su pirmąja žmona Jonas susilaukė dviejų dukterų. Kiek žinome, mergaitės emigravo į Vokietiją. Tolesnis jų gyvenimas nėra žinomas. Su antrąja žmona susilaukta penkių vaikų. Gimė du sūnūs – Leonas ir Juozapas bei trys dukterys – Elžbieta, Stefanija ir Agnė. Elžbieta Olšauskytė yra mano mama, ištekėjusi ji tapo E.Urboniene", – giminės istorijos faktus dėliojo S.Kripienė.

Apie žemes nežinojo

Garsių protėvių vaikaitė tikino, kad apie kažkur esamus turtus šeimoje niekas nežinojo ir niekada apie tai nekalbėjo.

"Kad buvo neprivatizuota pusantro šimto hektarų žemės, atitekusios valstybei, sužinojome tik perskaitę dienraščio "Klaipėda" straipsnį. Mes buvome tokie sukrėsti, kad negalėjome patikėti, akis išpūtėme. Ir dar kažkas sugebėjo išskaidyti žemes į sklypus ir parduoti, išmėčius po visą Lietuvą", – stebėjosi sutuoktiniai.

Iš visų J.Olšausko palikuonių tik keli ėmėsi aktyvių žingsnių surinkti kruopščius genealoginio medžio faktus.

"Negalvojame apie pasipelnymą. Norime, kad triumfuotų teisybė", – pabrėžė viekšniškiai.

Apdovanojo pats prelatas

Pasakodama apie pavainikio senelio gyvenimą, S.Kripienė prisiminė pranašišką praėjusiame šimtmetyje ištartą J.Olšausko frazę.

"Jis yra pasakęs: "Gimiau aukso lopšy, bet mirsiu ubagu", – prisiminė moteris.

Ar kada nors senelis yra prasitaręs apie viduje jį graužusį motinos palikto vaiko skausmą, nėra žinoma.

"Tačiau žinome, kad prelatas K.Olšauskas berniuko nebuvo išsižadėjęs, labai rūpinosi jo išsilavinimu. Jonas buvo itin sumanus, baigė šešias klases. Aišku, kad jį namuose lavino. O tai darė pats K.Olšauskas. Jis berniukui dovanojo anuomet itin brangiais laikomų daiktų. Iš K.Olšausko rankų senelis gavo dovanų laikrodį. Jam net pačiūžas prelatas buvo padovanojęs. Tuo jis labai didžiavosi", – mamos pasakojimus prisiminė S.Kripienė.

Buvo nagingas meistras

Knygos, asmeniniai daiktai ir visas šeimos archyvas, susijęs su pavainikiu, pražuvo gaisre.

"Viskas sudegė. Buvo didelis gaisras Klykoliuose, Akmenės rajone. Šiame kaime 1920 m. gimė mano mama Elžbieta. Nieko neišliko. Net senelio nuotraukų", – apgailestavo giminaičiai.

S.Kripienė turi išsaugojusi Klykolių kunigo rekomendaciją apie vargonininką J.Olšauską.

"Paliudijime" rašoma, kad "Jonas Olšveskis yra vargonininkas, žmogus geras ir savo dalyką suprantąs, galįs bažnyčioje visas vargonininko priedermes atlikti. Jis yra geras amatininkas meistrystės ir dailidės srityje. Ką liudija jo paties darbas, atliktas Klykolių apylinkėse".

"Aš tebeturiu senelio rankomis darytą grūstuvą sėmenims grūsti. Jame laikau iešmus. Jis buvo nagingas meistras. Mama pasakojo, kad vėliau senelis ėmė pyktis su prelatu. Tačiau dėl ko buvę ginčai, neminėdavo", – prisiminė moteris.

Panašumas stulbina

Tačiau tai, kad šeimos pasakojime yra neabejotinų faktų įrodo ir tai, kad, palyginus prelato K.Olšausko ir vieno iš J.Olšausko sūnų fotografijas, matyti akivaizdus tos pačios šeimos vyrų panašumas.

"Mamos brolis Juozas – kaip du vandens lašai panašus į prelatą K.Olšauską", – stebėjosi moteris.

S.Kripienė prisiminė, kad didžiąja giminės paslaptimi pradėjo domėtis tik tuomet, kai jau pati susilaukė savo vaikų. Sovietmečiu su seserimi poilsiaudama Palangoje, moteris nuvažiavo aplankyti prelato K.Olšausko žūties vietos.

"Žinoma, kad prelatą 1933 m. birželio 18 d. nušovė Laukžemės kaime. Jis buvo nušautas grįžtantis namo iš Palangos. Iki gyvenimo pabaigos jis gyveno savo dvare Laukžemės kaime. Išliko nuotrauka, kurioje aš su seserimi ir mudviejų vaikais stoviu prie nežinia kieno pastatyto kryžiaus prelato žuvimo vietoje", – prisiminė S.Kripienė.

Po kurio laiko moteris vėl užsuko su giminėmis į tą pačią vietą.

"Tačiau po kelerių metų ten jau buvo pastatytas ženkliai didesnis kryžius. Kai apie tai sužinojo mama, labai supyko. Juk buvo KGB siautėjimo laikai. O mes čia prie kryžių fotografavomės", – pastebėjo moteris.

Mirtinas šūvis Laukžemėje

Kadangi giminaičiai buvo girdėję, kad prelatas K.Olšauskas gyveno jam priklausančiame Laukžemės dvare, keliaudami apžiūrėjo šį dvarą, nusifotografavo prie jo laiptų.

Anykštėnų biografijos žinynas skelbia, kad K.Olšauskas šį dvarą nusipirko 1913 m., tačiau 1914-aisiais jį perleido bendrasavininkiui. Minima, kad prelatui buvo kerštaujama – kažkas Laukžemėje padegė jo gyvenamąjį namą.

"Mes nežinome, kas atsiėmė šį paveldėjimą, apie dvaro likimą neturime daug žinių", – prisipažino S.Kripienė.

Pats K.Olšauskas palaidotas Plungės senosiose kapinėse.

Prelatas į Laukžemę persikėlė iš karto po amnestavimo 1931 m. Žinomas dvasininkas ir visuomenės veikėjas 1929 m. buvo nuteistas už buvusios meilužės S.Ustijanauskienės nužudymą Birštone. Tačiau, gavęs 6 metus sunkiųjų darbų, K.Olšauskas buvo amnestuotas, pripažinus jį politinių intrigų auka.

D.Dirmantienės sūnus J.Ošlauskas palaidotas Viekšniuose. Šalia atgulė ir jo sūnus Juozas, miręs 20-ies metų.

"Jis tarnavo sovietų kariuomenėje ir susirgo tuberkulioze. 1945 m. Juozas grįžo iš kariuomenės. Ten draugavo su draugu Antanu Urbonu. Juozas supažindino bičiulį su savo seserimi Elžbieta, taip jie ir susituokė", – savo tėvų meilės istoriją prisiminė S.Kripienė.

Kunigo sūnus mirė JAV?

Taip jau lėmė likimas, kad D.Dirmantienės sūnus Jonas buvo palaidotas šalia sūnaus Juozo.

"Pats prelatas K.Olšauskas, be sesers Domicelės, turėjo dar vieną seserį Petronėlę ir brolį Povilą. Povilas jaunas mirė", – pasakojo moteris.

Atskira istorijos dalis galėtų tapti paties K.Olšausko nesantuokinis vaikas, kurį pagimdė S.Ustijanauskienė.

"Kociuku jį vadino. Nors buvo duotas Konstantino vardas. Mano mama sakė, kad jį slėpė. Vaikas buvo išvežtas į Ameriką ir žuvo kare. Esą jis nespėjo net susituokti ir susilaukti savo vaikų", – mamos atsiminimus perpasakojo S.Kripienė.

Siuntė bylos tomus

S.Kripienė su vyru suskaičiavo, kad šiuo metu gyvų yra 11 galimų turto paveldėtojų.

"Mėginome skambinti į Kretingos žemėtvarkos skyrių. Šioje įstaigoje yra daromi telefoninių pokalbių įrašai. Paklausėme, kaip turėtų elgtis paveldėtojai, išaiškėjus faktui, kad Kretingos rajone yra išlikę 154 hektarai žemės, kuriai nėra atkurta nuosavybė. Ragelį pakėlė Javita Anužytė, kaip vėliau paaiškėjo, jai STT iškelta byla. Ši žemėtvarkininkė pareiškė, kad proanūkiams tokia teisė nėra numatyta, nors Civiliniame kodekse parašyta kitaip. Tad kaip yra iš tiesų?" – klausė sutuoktiniai.

Klaipėdos apygardos prokuratūros ir STT atliktame tyrime išaiškėjo, kad mažiausiai ketvirčio milijono eurų vertės 154 hektarų žemės plotams, priklausiusiems generolienei D.Dirmantienei, buvo atkurta nuosavybė su D.Dirmantiene jokio giminystės ryšio neturintiems asmenims.

Ši byla bus nagrinėjama Skuodo rajono apylinkės teisme. Praėjusį pirmadienį byla buvo persiųsta iš uostamiesčio. Skuodo teismo raštinės darbuotojos skundėsi, kad bylą sudaro daugybė tomų bylos medžiagos.

Teismas patikėjo pasakomis

1933 m. žuvus K.Olšauskui, jo žemę paveldėjo sesuo D.Dirmantienė.

Šioje aferoje minimi trys asmenys – teisėjos sūnus palangiškis Aivaras Vaizgėla, žemėtvarkininkė J.Anužytė ir Klaipėdos rajono gyventojas Artūras Šiaulytis.

Teisėsaugininkų žiniomis, neįtikėtinos žemių privatizavimo idėjos autorius yra A.Vaizgėla, kuris savo užmačioms pasitelkė jam skoloje buvusį A.Šiaulytį.

Tam, kad pavyktų atkurti nuosavybę, A.Šiaulytis kreipėsi į Kretingos rajono teismą, įrodinėdamas, kad jo tėvą Kazį Juozą Šiaulytį, gimusį 1939 m., esą įvaikino generolienė D.Dirmantienė.

Svarbu pažymėti, kad jokių dokumentų, liudijančių šį faktą neišliko, tad menamą giminystės ryšį teisme mėginta įrodyti liudininkų pasakojimais.

Buvo sukurta istorija, esą A.Šiaulyčio seneliai Jonas ir Petronėlė Šiaulyčiai 1941 m. buvo ištremti į Sibirą. Prieš trėmimą Šiaulyčiai pusantrų metukų savo sūnų K.J.Šiaulytį neva išvežė paslėpti į Kauną pas giminaitę D.Dirmantienę. Neva generolienė įvaikino šį berniuką, jį augino iki savo mirties.

Tačiau byloje minimas faktas, kad Lietuvos valstybės istorijos archyve nėra jokių duomenų apie K.J.Šiaulyčio įvaikinimą.

Į Kretingos teismą buvo iškviesti liudininkai, vietos gyventojai, kurie paliudijo A.Šiaulyčio pasakojimą.

Tik visa šia istorija susidomėjus prokurorams ir STT agentams, paaiškėjo, kad Klaipėdos rajono gyventojo tėvai niekada nebuvo tremti į Sibirą, o jo tėvo generolienė niekada nebuvo įvaikinusi. Liudininkai prisipažino, kad jiems buvo pažadėtas atlygis už tai, kad sakys netiesą teisme.

Generolas emigravo su žmona

A.Šiaulyčiui buvo atkurta nuosavybė perduodant neatlygintinai sklypus kitose šalies savivaldybėse.

Gavęs išvadas, A.Šiaulytis notaro kontoroje pasirašė 17 įgaliojimų, kuriais buvo suteikta 17 asmenų teisė A.Šiaulyčio vardu veikti žemėtvarkos skyriuose, su tikslu projektuoti sklypus, parduoti turtą.

Tokiu būdu įvairiose Lietuvos savivaldybėse buvo suprojektuoti 37 žemės sklypai ir įregistruoti A.Šiaulyčio vardu.

Galima spėti, kad aferos sumanytojai galbūt nepasidalijo turtais. Tokia išvada peršasi dėl to, kad, Klaipėdos apygardos prokuratūrai padėjus tyrimą, ginant viešąjį interesą, A.Šiaulytis byloje įgijo liudytojo statusą. Ikiteisminio tyrimo metu A.Šiaulytis paliudijo, jog A.Vaizgėla pasiūlė jam sutvarkyti dokumentus.

Byloje minima, kad generolienė D.Dirmantienė 1944 m. išvyko iš Lietuvos ir negalėjo įsivaikinti jokio svetimo sūnaus. Yra duomenų, jog D.Dirmantienė su vyru Stasiu Dirmantu emigravo į Vokietiją, o iš jos 1950 m. pasitraukė į JAV. Genrolienė mirė 1968 m. Ilinojaus valstijoje.

Nuosavybę sugrąžino

Ar viekšniškiai galėtų pretenduoti į D.Dirmantienės ir prelato K.Olšausko žemių paveldėjimą?

Žinoma uostamiesčio advokatė Gražina Mauručaitienė pastebėjo, kad baudžiamosiose bylose civilinių santykių klausimai nesprendžiami.

"Reikėtų, kad teismas naikintų pirminę nutartį, kuria buvo atkurta nuosavybė, ir priimtų naują", – pastebėjo teisininkė.

Tokia nutartis yra priimta. Akibrokštas, bet oficialiai į teismą kreipėsi pats A.Šiaulytis, prašydamas panaikinti anksčiau priimtas nutartis, pavertusias jį turtuoliu.

Kretingos rajono teismo teisėja Diana Navickienė 2015 m. birželio 25 d. tenkino A.Šiaulyčio prašymą.

Tačiau šioje istorijoje taškai dar nepadėti. 154 hektarai žemės yra virtę 37 žemės sklypais, kurie jau yra parduoti. Koks jų likimas ir ar pavyks teisme pasiekti restituciją?

Paaiškėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo buvo panaikinti žemėtvarkininkų sprendimai, atšauktos sklypų pirkimo–pardavimo sutartys, vadinasi, restitucija buvo pritaikyta ir turtas turi būti grąžintas natūra.

Nutartyje pažymima, kad iš naujųjų sklypų savininkų reikalaujama grąžinti neteisėtai valdomą nuosavybę valstybės žinion. Ši nutartis dar gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Byloje minima, kad A.Šiaulytis įmonėms ir privatiems asmenims privalės sugrąžinti gautus pinigus už žemės sklypus.

Klausimas dėl pilietybės

Advokatė G.Mauručaitienė pastebėjo, jog, paaiškėjus faktui, kad Lietuvoje gali būti gyvų šio turto paveldėtojų, jiems teks nueiti tuos pačius teismo kelius, kaip ir aferos sumanytojams, kurie teisme sugebėjo įrodyti nesamą giminystės ryšį.

"Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatyta kategorijos asmenų, kurie turi teisę į nuosavybės atkūrimą. Atkuriama teisė į nuosavybę net ir tuomet, jei, pavyzdžiui, testamente nėra duomenų apie žemės ar kito turto palikimo faktą. Be paties savininko nuosavybė atkuriama ne tik vaikams, bet ir įvaikiams. Yra vienintelis apribojimas, jei savininkas mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 m.) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, teisių į nuosavybę artimieji neteks. Nėra žinių, ar D.Dirmantienė, mirdama JAV, neatsisakė Lietuvos pilietybės", – svarstė advokatė G.Mauručaitienė.

Patys mirusio J.Olšausko giminaičiai abejojo, ar Lietuvos kariuomenės kūrėjo generolo S.Dirmanto žmona būtų žengusi tokį žingsnį.

Įstatyme pažymima, kad vaikaičiai turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą, jei iki 2001 m. gruodžio 31-osios buvo paduoti prašymai tiesioginių paveldėtojų atkurti nuosavybę.

"Kaip mes galėjome siekti grąžinti žemes, jei apie jų egzistavimo faktą nieko nežinojome?" – stebėjosi viekšniškiai S. ir E.Kripai.

Jei paaiškėtų, kad net tikrieji prelato K.Olšausko ir jo sesers D.Dirmantienės žemių paveldėtojai neturi šansų sugrąžinti žemės sklypų, nes praleido įstatymo numatytus terminus, viekšniškiai S.ir E.Kripai atsidūsta, jog tokiu atveju išsipildys praėjusiame šimtmetyje ištarta garsiojo prelato pavainikio frazė, kad gimė auksiniame lopšy, o mirti teko ubagu.