Klaipėdos apygardos teismas po 17 metų nuo nusikaltimo paskelbė nuosprendį plungiškiui Lukui Kerpauskui, kuris 2001 metų kovo viduryje pagrobė ir dvi paras laikė surištą apleistoje sodyboje po grindimis. Trys pagrobėjai tikėjosi, kad berniuko tėvai sumokės jiems 10 tūkst. JAV dolerių išpirką.

Vaikas rastas po poros parų, kai jo sveikata jau buvo kritiška. Ilgokai gydytas Mantas Adomavičius pasveiko, o kaltininkai netrukus buvo išaiškinti ir sulaikyti.

Paaiškėjo, kad Ernestas Teresius ir L.Kerpauskas mokėsi toje pačioje mokykloje. Vyriausiasis – Rolandas Ivanauskas – buvo vedęs ir pats augino vaiką. Jis nusikaltimo sumanytojų buvo pasamdytas vežti pagrobtą berniuką.

Nusikaltimo tyrimo metu R.Ivanauskas ir L.Kerpauskas buvo išleisti į laisvę ir iš Lietuvos pabėgo.

2008 metų pradžioje R.Ivanauskas buvo pargabentas iš Ispanijos, kur gyveno su vietine mergina. Tada spėliota, kad šioje šalyje slapstėsi ir L.Kerpauskas.

R.Ivanauskas buvo nuteistas kalėti ketverius metus. Pagrobimo organizatoriui E.Teresiui skirta septynerių metų nelaisvė. Dalį bausmės jis atliko, kol buvo kalinamas už kitus nusikaltimus.

Ilgą laiką apie L.Kerpausko likimą Lietuvos pareigūnai tik spėliojo, nebūta žinių, kad jis nusikalto Ispanijoje, bet tai nereiškė, kad jis gyveno šioje šalyje dorai.

Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad vaikinas gyveno su svetimais dokumentais. Pasirodo, tada jis jau buvo nutvertas už analogišką nusikaltimą Ispanijoje.

Įkalintas keturiolikai metų, jis už grotų praleido ne vienus metus, bet 2008-aisiais pasinaudojo teise trumpam išeiti į laisvę. Tada į Ispanijos kalėjimą L.Kerpauskas nebegrįžo.

Ispanai lietuvio ieškojo iki 2016 metų.

Galiausiai plungiškis jiems įkliuvo, ir nuspręsta jį grąžinti į Lietuvą.

Penktadienį L.Kerpauskas išgirdo nuosprendį už M.Adomavičiaus pagrobimą. Kaltę pripažinusiam ir dėl nusikaltimo apgailestavusiam plungiškiui už neteisėtą laisvės atėmimą, sukeliant pavojų nukentėjusio sveikatai, ir turto prievartavimą skirta kalėti penkerius metus.

Pagrobto vaiko tėvų civilinis ieškinys liko nenagrinėtas, nes šis klausimas jau buvo išspręstas teisiant vieną pagrobėjų.

Teisme liudiję L.Kerpausko bendrininkai tvirtino mažai ką beprisimenantys ir nebenorintys mintimis grįžti prie šio nusikaltimo.

13-metis berniukas tada išgyveno, tačiau jo fizinės žaizdos sugijo greičiau nei psichologinės. Po teismo nuosprendžio Manto tėvas Stasys Adomavičius neslėpė jaudulio.

„Šis įvykis paveikė mano sūnaus psichiką, jis tapo nusikaltėliu ir psichopatu. Jis pats buvo nuteistas už žiaurų nusikaltimą 19 metų nelaisvės bausme. Vaiko pagrobimas suluošino ne tik mūsų, bet ir Kerpauskų, Ivanauskų, Teresių ir tų žmonių, prieš kuriuos nusikalto mano sūnus, gyvenimus“, – atviravo vyras.

S.Adomavičius prisiminė, kad supančiotas ir negyvenamoje troboje po grindimis pakištas vaikas išgyveno tik todėl, kad būdamas pareigingas, išviliotas iš namų, apsivilko šiltą žieminę striukę. 43 valandas gulėjęs be vandens ir maisto, nejudėdamas ant šaltos žemės, išsigandęs ir suveržtas vaikas buvo ilgai gydytas, pirštus jis pradėjo judinti tik po metų.

Toje vietoje, kur M.Adomavičius buvo paslėptas jau seniai nebėra net pastato, kuriame buvo slepiamas vaikas, pėdsakų. Tačiau berniuko psichiką įvykis paveikė negrįžtamai – suaugęs jis pats įvykdė šiurpų nusikaltimą – žiauriai nužudė savo sugyventinės viršininką. Devynerius metus iš paskirtosios bausmės jis jau „atsėdėjo“.