Plungės dvaro rūmai, skambiai vadinami Žemaitijos versaliu, netrukus susigrąžins savo pirmykštį puošnumą ir eleganciją.

Vienas iš gražiausių ir seniausių šalies dvarų, Lietuvos kultūros paminklas, atkuriamas savivaldybės ir ES fondų paramos lėšomis. Projekto rangovai – bendrovės „Plungės Jonis“ ir  „Pamario restauratorius“.

Šį pavasarį Plungėje darbus pradėję restauratoriai per metus turi išgražinti pagrindinės dvaro rezidencijos fasadus, atkurti prarastus ar per laiką sunykusius jų elementus, restauruoti pastatą puošiančias skulptūras. Užbaigus rūmų išorės atkūrimą ir rezidenciją supančio parko tvarkymo darbus, tikimasi, gauti lėšų ir pastato vidaus patalpų restauravimui. Anot Kultūros paveldo departamento Telšių teritorinio padalinio vedėjo Antano Eičo, tada jau pelnytai galėtumėm didžiuotis nuveikę didžiulį darbą, nes kunigaikščio Mykolo Oginskio statyti rūmai reikšmingi ne tik Plungei bei Žemaitijai, tai – visos Lietuvos pasididžiavimas. Dėl savo puošnumo ir prabangos jie neretai vadinami Žemaitijos versaliu.

XIX a. pabaigoje garsios didikų Oginskių šeimos atstovas Mykolas Oginskis savo rezidencijai Plungėje parinko neorenesansinę stilistiką. Prabangūs rūmai statyti pagal vokiečių architekto Karlo Loranco projektą. Tai erdvus, dviaukštis mūrinis statinys su keturiais kampiniais rizalitais, kurių kiekvienas paaukštintas. Rizalitų fasadus puošia skulptūros, kas reta Lietuvos dvarų architektūroje. Iki šių dienų išlikusi rezidencija nukentėjo nuo karų, ugnies ir, paradoksas, sovietmečio restauracijos.

Fasadų atnaujinimo darbus atliekančios bendrovės „Pamario restauratorius“ direktoriaus Aldo Kliuko teigimu, 7-ame dešimtmetyje rūmai buvo nudažyti net ir su dabartinėmis technologijomis sunkiai pašalinamais, sintetiniais dažais. „Dedame vadinamuosius „cheminius kompresus“, naudojame naujausią Lietuvoje sauso ledo technologiją, kad nuvalytume sovietinį „paveldą“. Tik tada galėsime pradėti tikrąjį fasadų restauravimą, dekoro detalių atkūrimą“,- pasakojo A. Kliukas.

Restauratoriams teko ir kitas nemenkas uždavinys – restauruoti ant rūmų stogo, 15 metrų aukštyje esančias skulptūras. Kai kurioms iš jų trūko tik detalių – pirštų, arfos, dalies rankos ar pan., o kai kurias tenka atkurti remiantis tik išlikusia ikonografine medžiaga (skulptūrinė kompozicija ant šiaurinio fasado), nes nežinomo autoriaus kūriniai iki šių dienų tiesiog neišgyveno. Restauratoriai sako, jog jiems baigus darbus, rūmai taps akivaizdžiai puošnesni.