Noriu pasakyti visiems, kurie stovi ilgose eilėse dėl pieno, kad turėtų sąžinės ir ūkininkus paremtų duodami bent po eurą ar 50 centų. Gaila tų vargšų – atiduoda pieną negailėdami, bet beveik nieko už tai negauna. Galėtų susimąstyti ir tie perdirbėjai. Negalima lupti paskutinių centų ir dar už tokį kruviną darbą. Kas gi norės tuose kaimuose ūkininkauti, jei niekas nesikeis?

Ieva

Pagalba – tik kai reikia

Visada paskaitau „Karštą telefoną“. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Kažkurią dieną viena klaipėdietė, vardu Elena, rašė, kad Kaune pardavėjai malonūs, pagarbiai bendrauja, o Klaipėdoje – ne. Norėčiau pasakyti, kad yra kaip tik atvirkščiai. Aš kaip tik sutrinku, kai nespėjus įeiti į parduotuvę prie manęs prišoka pardavėja ir klausia, kuo gali padėti. Atsakau, kad iš pradžių turiu apsižvalgyti, ir jeigu reikės, pakviesiu. Dažniausiai nešu kudašių iš tokios parduotuvės, nes jaučiuosi joje nelaukiama.

Birutė

Valentino diena – pasityčiojimas?

Gerai, kad Valentino diena nebe taip sureikšminama, kaip būdavo anksčiau. Tai – ne šventė, o pasityčiojimas. Ką gi daryti tiems, kurie vieniši? Širdeles klijuoti ant šaldytuvo ar televizoriaus? Juk tai absurdas. Tokias „šventes“ reikia braukti iš kalendoriaus.

Juozas

Daiktai – kažkam dovana

Labai gerai, kad nuo šiol labdara renkama ne tik ukrainiečiams, bet ir klaipėdiečiams. Kad reikia pagalbos ukrainiečiams, visiems suprantama, o mūsiškiams net pripažinti, kad ko nors neišgali nusipirkti, per sunku. Geriau jau kentės sukandę dantis, negu kreipsis ir ieškos pagalbos. Tad mielai prisidėsiu prie paramos ir kuo galėsiu, tuo ir padėsiu. Tikrai kiekvienas turime savo spintose bent po kelis drabužius, kurių taip ir neapsivilksime, o kai kam jie gali tapti tikra dovana. Siūlau apie tai pamąstyti.

Valentina