Vienintelis "Kokteilis" žino, kad šiemet turi būti švenčiamas tulpių pasirodymo Europoje 465 metų jubiliejus.
Šias gėles 1554-aisiais iš Konstantinopolio (dabar didžiausias Turkijos miestas Stambulas) į Senąjį žemyną atvežė Austrijos imperatoriaus Ferdinando I pasiuntinys Ogieras Gisleenas van Busbekas.
Pirmosios žinios apie tulpes randamos gerokai anksčiau – XI–XII a. senovės persų pasakėčiose. Galbūt Persija ir buvo ta šalis, kur buvo sukultūrintas šis augalas. Jo pavadinimas kilęs iš persų kalbos žodžio "toliban", kuris išvertus reiškia turbaną. Matyt, šį pavadinimą gavo dėl gėlės panašumo į rytiečių galvos apdangalo formą.
Iš Persijos tulpės pateko į Turkiją. Čia pirmą kartą buvo užsiimta naujų tulpių rūšių selekcija. XVI a. buvo net 300 tulpių rūšių. Lietuvoje šios gražuolės plačiau auginti pradėtos nuo 1965 m.
Tulpės – pavasarinės svogūninės daugiametės gėlės, kurios džiugina akį ne tik mažuose mūsų darželiuose, bet ir užima vieną svarbiausių vietų pramoninėje gėlininkystėje.
Jauniesiems gėlininkams
Tulpės puikiai auga saulėtuose, nuo vėjo apsaugotose vietose. Jei trūksta saulės šviesos, stiebai ištįsta, išsiklaipo, svogūnai sumažėja ir išsigimsta.
Tulpės sodinamos rugsėjį, kad spėtų įsišaknyti ir pasiruošti žiemai. Paprastai sodinamos eilutėmis. Taip sodina tie, kurie nori šias gėles auginti dideliais kiekiais ar prekybai. Sodinant tarp svogūnų turi būti paliekamas 10 cm atstumas. Jie įkasami gana giliai – apie 20–25 cm. Jei žiema šalta, tulpių lauką galime pridengti durpėmis. Tai padės išlaikyti tulpes sveikas.
Linksmieji tirščiai
Atėjo nykštukas į vieną Klaipėdos vaistinę ir paprašė:
– Duokite man aspirino tabletę.
Vaistininkė:
– Jums suvynioti?
– Ne, aš tiesiog ridensiu.
Česka (397 719; vyrai, tulpių moterims niekada nebus per daug)
Naujausi komentarai