Sąlyginai ramūs laikai Hjustone baigėsi. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė jau Venesueloje, kur pirmadienį prasideda olimpinis atrankos turnyras. Karakasas mūsų krepšininkus pasitiko šokiais ir dainomis, tačiau akivaizdu, kad pačiame mieste džiaugsmo nėra labai daug.

Per savo vidutiniškai ilgą gyvenimą teko būti Rio de Žaneire ir Johanesburge, miestuose, kurie, kaip ir Venesuelos sostinė, dažnai patenka į pavojingiausių miestų dešimtukus. Jei Brazilijos miestas ten tik dėl vaizdo (San Paulas kur kas pavojingesnis), tai Nelsono Mandelos valdos tam sąraše nesutaria dėl pirmos vietos tik su Kolumbijos sostine Bogota. O Karakasas, sakyčiau, yra kažkur per vidurį.

Kelionė iš Hjustono nebuvo labai ilga - jau po penkių valandų pasirodė gražūs kalnai ir lėktuvas nusileido Karakaso oro uoste. Skrydžio metu krepšininkai klausėsi muzikos, skaitė knygas ar tiesiog miegojo, mat keltis reikėjo labai anksti. Komandos draugai šaipėsi iš su juodomis pedkelnėmis vaikščiojančio Lino Kleizos, kuris dėl to nė kiek nepyko. „Jos gerina kraujo cirkuliaciją“, - savo naują stilių paaiškino puolėjas.

Oro uoste komandą pasitiko organizatoriai bei atašė, kuris skirtas spręsti įvairiausius klausimus ir nuolat būti su komanda. Po visų šokių ir dainų, kurias jau turbūt matėte vakar dienos vaizdo įrašuose, krepšininkai išskubėjo į viešbutį, o žurnalistai dviem grupėmis nuvyko savais keliais. Tiesa, prieš tai visiškai nelegaliai čia pat oro uoste išsikeitėme pinigus - vieniems už dolerį pavyko gauti devynis, kitiems - septynis su puse bolivaro. Todėl kiek sumokėjo už taksi ar pietūs, kiekvienas skaičiuoja pagal keitimo kursą :). Priminsiu, kad oficialus kursas „truputį“ mažesnis - vos keturi bolivarai už JAV dolerį.

Iškart išryškėjo ir kita problema - visiškai neveikė „Omnitel“ klientų ryšys. Tiesą pasakius, ir kitiems ryšys veikė ne iš pirmo karto. Na, bent jau man į Lietuvą ketvirtą nakties prisiskambinti pavyko, bet apie tai kiek žemiau.

Mūsų (didesnė) grupė iki viešbučio keliavo apie gerą pusvalandį, per kurį sutemos virto gilia naktimi. O kadangi sutemus vienam vaikščioti nerekomenduojama, iškart supratome, kad mūsų dienos čia bus trumpos - saulė kyla apie šeštą ryto ir tvarkingai leidžiasi po dvylikos valandų.

Lietuvą ir Karakasą skiria septynios su puse valandos. Nežinau daugiau nė vienos tokios pasaulio šalies, kur laiko skirtumui skaičiuoti reikėtų ir pusės valandos. Tiesa, iki viešbučio mus lydėjusi gidė ir pati nežinojo, kodėl toks sprendimas buvo priimtas. „Chavezas tiesiog paskelbė, kad nuo šiol bus toks laikas. Ar paaiškino kodėl? Aišku ne, - pasakojo gidė Veronika, kuri net neslėpė nemėgstanti šalies vadovo. - Jis yra Pietų Amerikos juokdarys“, - trumpai apibūdino socializmą kuriantį diktatorių pagyvenusi moteriškė.

Kaip ir dera militaristinei valstybei su totalitarine valdžia - besišypsančio ir dažnai kumštį į viršų pakėlusio prezidento Hugo Chavezo portretai džiugina akį kone ant kiekvieno kampo. Nors benzinas čia pigesnis už vandenį, didžioji dauguma čia nesidžiaugia gyvenimu.

Penkių žvaigždžių viešbutyje viskas vyko labai pietietiškai neskubant. Nors už numerius buvo sumokėta į priekį, buvo pareikalauta daugiau nei 2000 dolerių užstato už tris kambarius. „Už restoraną, minibarą ir kitas išlaidas“, - taip paaiškino registratūros darbuotojas ir paprašė kreditinės kortelės. Kadangi visi turėjome tik vieną kreditinę, o pinigų joje trūko, pavyko susitarti dėl 700 dolerių užstato, prieš tai pasinaudojus internetinės bankininkystės paslaugomis.

Venesuelietis ramiai nusirašė visus mano kreditinės kortelės duomenis, netgi trijų raidžių kodą, su kuriuo jau drąsiai galėtų užsakinėti prekes internetu :). „Pas mus jūsų kortelės duomenys saugesni, nei pas jus namie. Juk turite brolį“, - šie vyriškio žodžiai nė kiek nepaguodė, todėl vos įžengęs pro kambario duris nusprendžiau pasinaudoti „skambučiu draugui“. Draugas ketvirtą ryto buvo užsiemiegojęs SEB banko darbuotojas, su kuriuo greitai nusprendėme blokuoti mano kortelę, o grįžus (jei pavyks) į Vilnių ją pasigaminti iš naujo.

Lietuvos rinktinė treniruojasi karinėje bazėje - teritorijoje gausu apsaugos, tankų, keli administraciniai pastatai ir daugybė sporto objektų. Iš pradžių įsiveržėme į Nigerijos rinktinės treniruotę - įjungus skurdžias ispanų kalbos žinias pavyko išsiaiškinti, kad „kitas krepšinis yra ten kažkur tiesiai“.

Nors Venesueloje sporto šaka numeris vienas yra beisbolas, Europos futbolo čempionato finalo metu Karakase buvo didžiulis ažiotažas. Kavinėje, kur stebėjome italų kančias, nebuvo tuščių vietų, o įjungus vaizdą iš vienos sostinės aikštės abiejų šalių atributika pasipuošė tūkstančiai venesueliečių.

P.S. Šiandien mūsų neišleidžia iš viešbučio pėščiomis - liepia kviestis taksi. Sako, nesaugu.

P.P.S. Minibaras buvo tuščias - kažin ką mes galime iš jo pavogti?