Byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis L. Marcinkevičius moksleivių poilsiavietėje tyčia atliko veiksmus, galinčius sukelti nukentėjusiosioms lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, iškreiptą suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio santykių ir elgesio suvokimą, t. y. tvirkino tris jaunesnius negu šešiolikos metų asmenis.

LAT, pritardamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, konstatavo, kad nuteistojo L. Marcinkevičiaus kaltė pagrįsta leistinų, patikimų, išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų: nukentėjusiųjų, tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, vaikų tėvų, moksleivių poilsiavietės darbuotojų parodymų ir rašytinės bylos medžiagos visuma. 

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad įrodymai byloje buvo patikrinti tinkamai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama nuteistojo L. Marcinkevičiaus parodymais, jog jis niekada nėra atlikęs nukentėjusiosioms tvirkinimo veiksmų. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyti nuteistojo tyčiniai nusikalstami veiksmai pagal savo pobūdį ir intensyvumą žemesnės instancijos teismų buvo pagrįstai įvertinti kaip nukentėjusiųjų tvirkinimas. 

Taigi, teisėjų kolegija konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai nepadarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos ir kasaciniuose skunduose nurodytų esminių Baudžiamo proceso kodekso pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, kaltinimo pakeitimo teisme tvarka, apeliacinės instancijos teismo nešališkumu, todėl nuteistojo gynėjų kasacinius skundus atmetė.

Kartu kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuo 2025 metų vasario 1 dienos įsigaliojusios Baudžiamojo kodekso nuostatos dėl laikinojo sulaikymo įskaitymo į paskirtą bausmę yra nuteistojo teisinę padėtį lengvinančios ir turi grįžtamąją galią bei taikytinos nagrinėjamoje byloje. Todėl teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutarė L. Marcinkevičiui į paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo laiką – dvi paras, vieną sulaikymo dieną prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms.

Ši LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama.