Buvusiame KGB kalėjime-tardymo izoliatoriuje, esančiame Vilniaus centre, nuo 1944 metų iki 1969-ųjų daugiau nei tūkstančiui žmonių buvo įvykdyta mirties bausmė.
„Sąlygos buvo tokios, kad jas galima drąsiai vadinti kankinimais. Čia vyko mušimai, kankinimai, bet suimti asmenys galėjo būti vedami ir pas tardytojus, viršutiniuose aukštuose esančiuose kabinetuose. Ten irgi vyko kankinimai, mušimai. Po 1944 metų, kai Lietuva antrą kartą buvo okupuota sovietų, visas šio pastato rūsys buvo užimtas kalėjimo – buvo 57 kameros. Vienoje kameroje galėdavo būti talpinama apie dešimt žmonių. Nebūdavo jokių gultų, grindys irgi galėjo būti cementinės, o ne medinės. Žmonės sėdėdavo susigrūdę. Maisto davinys būdavo labai mažas. Pokariu su maistu apskritai būdavo sunku. Susigrūdimas, labai didelė drėgmė – rinkdavosi kondensatas, kuris krisdavo nuo lubų ant žmonių. Po kelių parų pradėdavo pelyti netgi drabužiai. Miegoti buvo galima tik naktį, o naktį dažnai vykdavo tardymai, todėl ir naktį žmonėms neleisdavo išsimiegoti. Į tualetą vesdavo kartą per dieną. Kitu metu kampe stovėdavo kibiras, vadinamas „paraša“, todėl ir kvapas kameroje būdavo labai nemalonus“, – pasakojo istorikas.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Pasak V. Augulio, dar viena vieta, kur žmonės patirdavo kančias, buvo karceris. Ten jie kelioms paroms patekdavo už kalėjimo taisyklių nesilaikymą arba nenorą bendradarbiauti su tardytojais. Žiemą karceryje būdavo labai šalta, o žmogus čia būdavo atvedamas tik su apatiniais drabužiais. Miegoti jam buvo galima tik penkias valandas per parą – visą laiką žmogus turėdavo sėdėti ant kėdės. Gultą, padėti galvai, prižiūrėtojas atlenkdavo irgi tik tam tikromis valandomis.
Buvimas čia prilykdavo kančiai, nes nors žmogus rėkdavo, spardydavosi, niekas jo negirdėdavo.
„Kameroje žmonės kartais būdavo surišami tramdomaisiais marškiniais stipriai juos suveržiant. Buvimas čia prilygdavo kančiai, nes nors žmogus rėkdavo, spardydavosi, niekas jo negirdėdavo“, – detalizavo istorikas.
Jis pridūrė, kad kankinimai ne visada būdavo tik mušimas, kaip jau minėta, tam naudoti ir tramdomieji marškiniai arba suleidžiama tam tikrų medikamentų. Be viso to, kalėjime buvo ir „šlapieji karceriai“. Į juos suimtas asmuo buvo atvedamas su apatiniais drabužiais ir pastatomas ant grindų viduryje esančio disko, iš kurio trykšdavo vanduo.
„Kankinimo esmė buvo ta, kad žmogus negalėdavo užmigti. Jei jis, išstovėjęs parą, pradėdavo snausti, prarasdavo pusiausvyrą ir įkrisdavo į šaltą vandenį. Žiemą vanduo kartais užšaldavo ir virsdavo ledu. Žmogus vėl keldavosi, stodavosi ant disko, o po kurio laiko vėl užmigdavo, prarasdavo pusiausvyrą ir vėl krisdavo į vandenį“, – sakė V. Augulis.
Pasak istoriko, negalėdami palaužti Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo, sovietai imdavosi pačių barbariškiausių priemonių. Viena tokių buvo partizanų kūnų niekinimai. Nukauti arba nužudyti partizanai būdavo atvežami į miestelių aikštes ir numetami viešai apžiūrai dar papildomai subjaurojant kūnus. Taip pat dabar elgiamasi ir Ukrainoje, Bučoje. Kūnai – išniekinami, įmetami į kanalizacijos vamzdžius tam, kad kuo daugiau gyventojų pamatytų, kas bus, jei šie priešinsis.
Buvusiame KGB kalėjime Lietuvoje oficialiai buvo tardymo izoliatorius. Žmones atgabendavo čia ir laikydavo tardymo laikotarpiu. O kai teismas ar tribuvolas juos nuteisdavo, jie būdavo išgabenami į Lukiškes. Prieš vykdant egzekucijas juos atgabendavo į šį izoliatorių, kur būdavo mirtininkų kameros.
„Procesas buvo įslaptintas. Liudijimų nėra, nes apie tai buvo draudžiama kalbėti ir saugumo pareigūnams. Nuo 1944 metų iki 1947 metų čia buvo sušaudyti 767 asmenys. Žmogų įvesdavo į šaudymo kamerą ir pastatydavo prie sienos arba parklupdydavo. Pagal rastų palaikų tyrimus galima matyti, kad žalojimams naudoti ir kirviai, laužtuvai. Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo sušaudytas šioje kameroje. Tyrimai rodo, kad kai jis buvo suimtas, buvo žiauriai sumuštas. Pažeista akis. Prieš sušaudymą jis patyrė dar daugiau sumušimų“, – pasakojo pašnekovas.
Rusijos elgsenos brutalumas ir žiaurumas išlieka iki šių dienų, nors laikotarpiai ir skirtingi. Tai liudija pastarieji šiurpūs vaizdai iš skerdynių Bučoje.
